Teatras ir seksas
Visišką netikėtumą Venecijoje užtaisė Holivudo veteranas Peteris Bogdanovichius, išnaudojęs prodiuserių suteiktą šansą ir pamokęs jaunąją režisierių kartą, kaip dera režisuoti juokingas komedijas. Woody Alleno, Mike’o Leigh ir Weso Andersono stilius sumaišiusi komedija „Ji tokia linksma“ (She’s Funny That Way – angl.) priverčia nuoširdžiai kvatoti iš romantiškų komplikacijų, aistringų incidentų ir daugiakampių pasimatymų. Prie 75-ojo jubiliejaus artėjantis režisierius pasirinko lengviausiai temą, nes, kaip sakoma, seksas visuomet parsiduoda. Didžioji efektingos komedijos intriga lyg du vandens lašai panaši į Venecijos atidarymo filmą „Žmogus-paukštis“. Ištvirkęs donžuanas režisierius repetuoja Brodvėjaus teatro pjesę, kurioje vaidina jo žmona, o į peržiūrą ateina jauna vėjavaikė. Dar prieš kelias naktis net pensininką senuką laimingu padaryti gebanti mergina vartėsi lovoje su režisieriumi. Jo paslaptis žino tame pačiame viešbutyje įsikūręs ir tos pačios agentūros mergaitėms skambinantis pagrindinis spektaklio aktorius.
Santykių košė, paslaptys ir melagystės, susidvejinusios asmenybės, vakarienė viename restorane, kai prie stalų susėda visi susimylėję įtariamieji, sekso apakinti senukai, neurotiška sekso psichoterapeutė su vilkšuniu, graži laisvo elgesio mergina ir paskutinę minutę į kadrą įžengiantis garsusis svečias (Lietuvoje dažnai rodomas režisierius), kurio asmenybės nesinori išduoti dėl paslapties. Filmo paviršiuje gal nesimato ypatingo originalumo, tačiau Peteris Bogdanovichius išsilieja smagiai parašytais dialogais, aktoriams nebūdingai pritaikytais personažais ir linksmai sustyguotomis situacijomis. Tai iš tiesų gerą nuotaiką skleidžianti juokinga ir ne kvaila pramoga, kuri lengvai suvilios pasimatymui kine senolius ir paauglius.
Aktorius Oweną Wilsoną, Jennifer Aniston, Rhysą Ifansą mes pažįstame lyg nuluptus. Jie nuolat vaidina vienodus personažus, o pas senstelėjusį Holivudo Maestro gavo ryškius, spalvingus, juokingus personažus. 13 metų nutekėjo nuo paskutinio Peterio Bogdanovichiaus režisuoto filmo, bet ilgas laukimas atsipirko. Kartais verta pasitikėti senukais. Jie žino, ką daro.
Vienišiaus monologai
Venecijos mylimas ir gerbiamas Alo Pacino šeštadienį dirbo lyg patrakęs ir reklamavo du filmus, kurie repertuare išsidėstė tik su dviejų valandų pertrauka. 72-ejų metų veteranui režisieriui Barry Levinsonui „Pažemintas“ (The Humbling – angl.) simbolizuoja sugrįžimą į aukštesnę lygą, nes pastaraisiais metais jis kūrė nesąmones honorarų uždarbiavimui. Nerealus Alas Pacino vaidina ugningai, šmaikščiai, dominuojančiai ir primena gerus „Krikštatėvio“, „Žmogaus su randu“ laikus. Kalno kantrybės reikalaujantis intelektualus kinas įsivažiuoja lėtai, bet dėsningai įtraukia į teatrališką reginį, keistai susiliejantį su pernelyg dažnai kituose festivalio filmuose sklandančiu „Žmogaus-paukščio“ šešėliu. Ten ir čia aktorius bendrauja pats su savimi prieš veidrodį, rizikuoja pavėluoti išėjimą į sceną jau prasidėjusiame Brodvėjaus spektaklyje ir negali patekti į salę (Michaelas Keatonas netyčia užsitrenkia duris, o Alo Pacino kurioziškai neatpažįsta apsauginiai). Depresuojantis ir pasimetęs jausmuose vienišius cituoja Šekspyrą, mėgina nusišauti kaip Hemingvėjus ir po nesėkmingo pasirodymo patenka į psichiatrinę gydyklą.
Neišleidžiamų repertuare kategorijai priklausanti drama „Pažemintas“ pagyvėja, kai režisierius įveda žavingąją ir charizmatiškąją Gretą Gerwig, kuri vaidina aktoriaus veterano scenos kolegės dukterį lesbietę. Dvigubai jaunesnė mergina maloniai pažeria jautrių paslapčių ir sugrąžina aistrą romantikai, meilei, seksui. Komiškų nesusipratimų priveisia pažintis su moterimi, trokštančia nužudyti prie nepilnametės dukters priekabiavusį neištikimą sutuoktinį ir kalbinančią slidžiam reikalui, nes aktoriui bus lengviau suvaidinti nekaltą per apklausą policijoje.
Paklydęs raktininkas
Antrasis Alo Pacino filmas „Manglehornas“ (Manglehorn – angl.) išsilaikė įdomus tik pavadinimu. Kol kas tai pats silpniausias Venecijos konkursantas. Aktorius atiduoda visą save raktų meistro vaidmeniui, tačiau netobulo scenarijaus skylės ir anksčiau matytų dramų apie vienatvę atkartojimas veda į niekur. Nuobodu. Ištęsta. Banalu. Beprasmiška. Režisieriaus Davido Gordono Greeno (pernai jis konkuravo Venecijoje žymiai stipresne drama „Džo“) skuboto ir neišbaigto kūrinio akcijas dar labiau smukdo panašumai su „Pažemintu“. Ten ir čia vienišas Alo Pacino personažas neša mylimą katiną pas veterinarą. Skiriasi tik keturkojų veislės ir priežastys.
Tikėtina, kad dviejų filmų programavimas tai pačiai dienai padarys žalos dėl kelių žmonių tuščių ambicijų pasiskaičiuoti kuo daugiau pasaulinių premjerų. Žiūrovams ir akredituotiems svečiams juk visiškai nesvarbu, ar pamatyti filmą ketvirtadienį ar pirmadienį, o nesėkmingas vienintelis seansas ir prastos nuomonės pakenks tolesniam filmo likimui.
Mandelhornas gyvena vienas ir bendrauja su persų veislės katyte, kuri netyčia praryja vieną iš sumeistrautų raktų. Į jo telefono skambučius niekas neatsako, šimtai išsiųstų laiškų mylimai moteriai grįžta atgal į pašto dėžutę, santykiai su turtingu sūnumi klimpsta, romantiški penktadienio pasimatymai banke su vieniša moterimi (neatpažįstamai susenusi „Oskaro“ premijos laureatė Holly Hunter) skęsta neapsisprendimuose. Nuolat girdime vien tik Mandelhorno monologus ir bandymą paaiškinti minčių srautą. Lygiai tą patį jis daro „Pažemintame“. Keisčiausia, kad neabejotinai geresnis filmas yra nustumtas į ne konkursinę programą, o blankus „Mandelhornas“ nominuotas Venecijos „liūtams“.
Tarp dviejų seserų
Veteranų dienai festivalis prisitaikė melodramą „Trys širdys“ (Three Hearts – angl.), išprovokavusią prieštaringiausių reakcijų bangą. Patyrusio prancūzų režisieriaus Benoito Jacqueto šimtus kartų matytą meilės trikampį palydėjo padėkos plojimai ir nusivylimo švilpimai. Prancūzų kino dama Catherine Deneuve nepersistengdama ir elegantiškai parūkydama tvarkosi su užduotimi suvaidinti dukterų (Chiara Mastroianni ir Charlotte Gainsbourg) mamą. Realiame gyvenime Catherine Deneuve ir Chiara Mastroianni yra mama ir duktė.
Provincijos mieste pavėlavęs į traukinį ir pametęs telefoną mokesčių inspektorius (belgų komikas Benoitas Poelvoorde) atsitiktinai susitinka Charlotte. Po nakties vaikštynių jis pakviečia širdį pakutenusią moterį pasimatymui į Paryžių. Ji atvyksta į sutartą vietą pusvalandžiu anksčiau, o vyrą, žinoma, užlaiko užsitęsęs darbo susitikimas ir vairuojant ištikęs širdies smūgis. Jis pavėluoja, kai ji žliumbdama grįžta namo traukiniu ir netrukus išskrenda į Ameriką. Jis grįžtą į tą pačią stotį su viltimis vėl susitikti, bet likimas suveda su seserimi Chiara. Užgimsta nauja meilė, šokamos vestuves, į kurias pažada grįžti Charlotte, bet nespėja į jungiamąjį skrydį. Ji dar nežino sesers sutuoktinio asmenybės. Jie trise susitinka kambaryje, bet Chiara nežino, kas sieja vyrą ir vyresniąją seserį.
Įkaista tikra prancūziškais prieskoniais pagardinta meksikietiška ar kolumbietiška „muilo opera”. Jūs viską nujaučiate ir tiksliai atspėjate. Jei patinka, tai plojate. Jei pagalvojate, ką ši televizija veikia Venecijos konkurse ir dar pačiu geriausiu vakaru laiku, tai švilpiate be gailesčio. Viskas paprasta ir aišku. Meilei reikia trejų širdžių. Geriau jau du kartus pažiūrėti dar daugiau širdžių sujungiantį Peterį Bogdanovichių.
