Šalys pačios renkasi po vieną flagmaną
Pagal griežtai surašytą Akademijos tryliktąją taisyklę kiekviena užsienio šalis gali pasiūlyti tik po vieną filmą, kurio nacionalinė premjera bus užfiksuota nuo 2013 m. spalio 1-osios iki 2014 m. rugsėjo 30-osios.
Tuo metu seansus komerciniame repertuare privaloma suplanuoti bent vienai savaitei. Nuo spalio iki gruodžio daugiau laiko turintys Akademijos nariai pasiskirstys į keturias grupes, peržiūrės visus pasiūlytus kandidantus ir slaptu balsavimu išrinks 6 filmus į pusfinalį.
Tuomet 9 geriausius užsienio šalių filmus įvertins gausesnis Akademijos balsuotojų būrys ir patvirtins 5 laimingiausius, kurie pateks į nominaciją ir realiai pretenduos „Oskarui”.
Dar 3 kūrinius savo nuožiūra pridės Geriausio užsienio filmo komiteto vadovo sudaryta speciali komisija. Tuomet 9 geriausius užsienio šalių filmus įvertins gausesnis Akademijos balsuotojų būrys ir patvirtins 5 laimingiausius, kurie pateks į nominaciją ir realiai pretenduos „Oskarui”.
Būtent taip Akademija pakoregavo reglamentą ir pasiliko galimybę amortizuoti tikėtinas klaidas.
Niekam ne paslaptis, kad pirmajame etape balsuoja vyresnio amžiaus Akademijos nariai, nes kiti būna pernelyg užsiėmę ir negali peržiūrėti daugiau nei 70-ties filmų.
Ankstesniais metais nuolat kildavo nepasitenkinimas, kai pensininkams ir veteranams neįtikdavo favoritais įvardinti stipriausi filmai su reikšmingais apdovanojimais.
Komplikuotą dilemą Akademija gudriai išsprendė galimybe papildyti pusfinalininkų sąstatą ir išvengti nereikalingų įtarinėjimų nekompetencija.
Panašu, kad Akademijai netrukus teks organizuoti dar vieną papildomą komisiją, kuri atidžiai tikrintų iš užsienio šalių atplaukiančias paraiškas ir išsiaiškintų, ar ekspertai balsavo sąžiningai ir nepridarė gėdos.
Šviežiausi įvykiai Ukrainoje ir Bulgarijoje parodė, kad nominacijai už geriausią užsienio šalies filmą būtinai reikalingas nepriklausomas teisėjas. Priešingu atveju šioms valstybėms atstovaus gerokai silpnesni ir niekam negirdėti filmai, kurie neturės absoliučiai jokių šansų pralaužti pusfinalio ledus.
„Oskaro” nominacijai reikia siūlyti netgi ne geriausią šalies filmą, bet efektyviausiai prisitaikantį prie amerikiečių skonio kūrinį
„Oskaro” nominacijai reikia siūlyti netgi ne geriausią šalies filmą, bet efektyviausiai prisitaikantį prie amerikiečių skonio kūrinį, kuris būtų žinomas JAV ir plačiai aprašytas skaitomiausiuose spaudos leidiniuose, dažnai linksniuojamas interneto bloguose bei naujienų portaluose.
Bulgarijos akibrokštas
Pirmiausia netikėtą akibrokštą padarė Bulgarijos kino centro sudaryta komisija, sugebėjusi iš trijų finalininkų išsirinkti patį keisčiausią ir įtartiniausią.
Prieš abejotiną sprendimą sukilę šalies kino kritikai pareiškė, kad režisieriaus vetarano Ivano Nichevo istorinė drama „Bulgariška rapsodija” (Bulgarian Rhapsody) neatitinka šiuolaikinio bulgarų kino tendencijų.
Premjerą provinciniame kino festivalyje birželį atšventęs filmas apie II pasaulinio karo metais į koncentracijos stovyklas deportuotus Bulgarijos žydus nesudomino nė vieno tarptautinio renginio.
Dar didesnė visuotinės neapykantos banga viešumoje išsiskleidė pranešimus, kad 74-erių metų režisierius I.Nichevas yra šalies kandidatą „Oskaro” nominacijai rinkusios komisijos narys, kuris, žinoma, „neatėjo į posėdį balsavimo dieną”.
Absurdo ir godumo teatro verdiktas šokiravo ne tik bulgarus ir Balkanų regiono šalių ekspertus, bet tarptautinę kino bendruomenę, nes visi tikėjosi, kad Bulgarija „Oskarams” deleguos debiutuojančios režisierės Maya’os Vitkovos ambicingą istorinę dramą „Viktorija” (Viktoria) apie komunizmo priespaudoje nenorėjusią gimdyti mamą ir be bambos pasaulį išvydusią mergaitę, kurią partijos pirmininkas paskelbė „amžiaus kūdikiu” ir pradėjo lepinti išskirtinėmis dovanomis.
Visi tikėjosi, kad Bulgarija „Oskarams” deleguos debiutuojančios režisierės Maya’os Vitkovos ambicingą istorinę dramą „Viktorija”
Sausį „Viktorija” dalyvavo Sandanso kino festivalyje ir tapo pirmuoju bulgarišku filmu, pakviestu į šį prestižinį renginį.
Filmo recenzijos pasirodė tokiuose leidiniuose kaip „Variety”, „The Hollywood Reporter” ir „Screen International”.
Filmą pakvietė Roterdamo, Gioteborgo, Budapešto, Transilvanijos, Karlovi Varų kino festivaliai, o rudenį jis garantuotai keliaus į Busaną, Mar del Platą ir kitus festivalius (režisierė dar rugsėjį džiaugėsi, kad iki metų pabaigos filmo sąskaitoje bus daugiau nei 50 festivalių).
„Viktorijos” pasiekimai ir ypač žinomumas JAV po Sandanso premjeros liko skandalingai neįvertinti. Galima ginčytis dėl filmo turinio ir trukmės (2 val. 32 min.), bet jis atitiko daugumą kriterijų, kurie būtini norint dalyvauti „Oskarų” turnyre ne vien tik kaip statistui.
Netgi dėl nesuprantamų priežasčių panorėjusi ignoruoti „Viktoriją”, komisija turėjo dar vieną pasaulyje įvertintą bulgarišką filmą „Susvetimėjimas” (Alienation), kurį galėjo pamatyti ir Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris”.
Režisieriaus Milko Lazarovo drama apie pagyvenusį graiką, sumaniusį nusipirkti bulgarų šeimoje gimsianti kūdikį ir nelegaliai nusivežti namo specialiai pritaikytoje mašinos bagažinėje, nuskambėjo 2013 m. Venecijos kino festivalio paralelinėje programoje „Venecijos dienos” (kino kritikų prizas už geriausią debiutą) ir aplankė užtektinai daug svarbių festivalių (Busanas, Varšuva, Sarajevas).
Sėkmingiausias Ukrainos filmas – nuošalėje
Peticija „Ar mes vis dar gyvename XX a. devintajame dešimtmetyje?” ir korupcijos kaltinimais įkaitintą bulgarišką skandalą tuoj pakeitė dar nelogiškesnis atvejis Ukrainoje.
Rusijos agresijos terorizuojamai šaliai netgi nereikėjo jokios komisijos, kad išsirinktų tinkamiausią kandidatą „Oskaro” nominacijai. Šiuo filmu privalėjo tapti Miroslavo Slabopickio originali šokoterapinė drama „Gauja” (The Tribe).
Šiuo filmu privalėjo tapti Miroslavo Slabopickio originali šokoterapinė drama „Gauja” (The Tribe).
Ukraina jau seniai neturėjo tokio sėkmingo ir pasauliniu mąstu įvertinto filmo. Grand-Prix apdovanojimas Kanų festivalio paralelinėje programoje „Kino kritikų savaitė”, pakvietimai į Karlovi Varų, Sarajevo, Lokarno, San Sebastiano (Baskų krašto festivalis tik išskirtiniais atvejais į „Festivalių perlų” programą įtraukia debiutinius filmus), Busano ir net Toronto kino festivalius.
Kanadoje nebylių žestais bendraujančią ir jokio vertimo sąmoningai nepateikiančią dramą atsitiktinai pamatęs režisierius Darrenas Aronofsky socialiniame tinklapyje „Twitter” pasidalijo asmenine nuomone, kuri neabejotinai turėtų įtakos Akademijos balsuotojų apsisprendimui žiūrėti ar nežiūrėti filmą.
Religinio epo „Nojaus laivas” autorius „Gaują” paminėjo tarp trijų geriausių Toronto filmų. Maža to, „Gaujos” prodiuseriai jau pasirašė komercinio platinimo sutartį JAV teritorijoje su distribucine kompanija „Drafthouse Films”.
Šių svarių argumentų užtektų idealiausiam verdiktui dėl pateikimo „Oskarams”, tačiau Ukrainos „ekspertai” pasirinko net šalies kino teatrų nedominančią režisieriaus Olesiaus Sanino sentimentalią ir patriotinę karinę dramą „Gidas” (The Guide).
Jos pasiekimas – premjera Odesos kino festivalyje. Akademijos reikalaujamą 7 dienų repertuarinių seansų sąlygą pasirinktas filmas išpildys, nes nuo rugsėjo 11 d. jį rodo vienas provincijos miesto Rivno kino teatras. Tuo tarpu Myroslavo Slabošpickio „Gauja” platinama per 36 didžiausius Ukrainos kino ekranus.
Milžinišką užsienio kolegų palaikymą jaučiantys „Gaujos” prodiuseriai nusprendė netylėti ir pareiškė nepasitikėjimą vietine „Oskarų” komisija.
Jų surinktais duomenimis, posėdžiuose dalyvavo tik 4 iš 9 narių, bet 3 iš jų yra tiesiogiai susiję su skandalingojo „Gido” gamyba. Į šią komisiją sugebėjo įsitrinti net filmo prodiuseris Iharis Savyčenka, kai nebylioji favoritė „Gauja” neturėjo nė vieno atstovo.
Viešų kaltinimų nekompetencija ir korupcija neatlaikė šalies kandidatą „Oskarams” tvirtinusios komisijos pirmininkas Olehas Fialko, kuris iškart atsistatydino iš pareigų. Ukrainos sprendimas kol kas lieka nepakeistas, bet galutinio žodžio dar netarė ir Akademija, kurią skandalo scenografija pasiekė per skaitomiausius leidinius.
Ką pasirinks Lietuva?
Sąžiningiau išrinktus kandidatus viena po kitos skelbia Europos, Pietų Amerikos ir Azijos šalys. Estija šalies vėliavą įteikė gruzinų režisieriaus Zazos Urušadzės dramai „Mandarinai” (du prizus Varšuvos kino festivalyje laimėjęs filmas dalyvavo ir „Kino pavasario” konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis”).
Estija šalies vėliavą įteikė gruzinų režisieriaus Zazos Urušadzės dramai „Mandarinai” (du prizus Varšuvos kino festivalyje laimėjęs filmas dalyvavo ir „Kino pavasario” konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis”).
Graikija laimę bandys su Šanchajaus kino festivalyje nugalėjusia ir 360 tūkst. bilietų namuose pardavusia veterano Pandeliso Voulgariso istorine drama „Mažoji Anglija” (Little England).
Rumunai bičiulystės su „Oskaru” sieks su „Kino pavasario” konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai” apdovanota drama „Japoniškas šuo” (Japanese Dog).
Gruzija plaukia su Karlovi Varų kino festivalio „Krištolinio gaublio” laureate „Kukurūzų sala” (Corn Island).
Lenkija teisingai pasirinko pasaulyje geriausiai žinomo Pawelo Pawlikowskio dramą „Ida”, o 100 metų nacionalinio kino jubiliejų švenčianti Turkija pateikė garantuotą nominacijos favoritą – Kanų festivalio „Auksinės palmės šakelės” laureato Nuri Bilge Ceylano dramą „Žiemos miegas” (Winter Sleep).
Akademija jau suskaičiavo bent 25 paraiškas ir iki spalio 1-osios laukia likusių kandidatų. Prognozuojama, kad „Oskaro” premijos kandidatų būrys geriausio užsienio šalies filmo nominacijoje perkops 2013 m. rekordą, kai buvo užregistruoti 76 kūriniai ir geidžiamiausias apdovanojimas atiteko italų režisieriaus Paolo Sorrentino „Didžiam grožiui”.
Lietuva tradiciškai pateikia paraišką viena iš paskutiniųjų ir dažnai nustebina pasirinkimais. Štai pavyzdžiui, 2012 m. nominacijos kandidatu komisija užregistravo elitinio režisieriaus Audriaus Stonio dokumentinis filmas „Raminas”, kurio gamybos metrikoje buvo paminėta Latvija ir Gruzija, o dialoguose nesigirdėjo lietuviškų žodžių.
Skandalindas sprendimas taip ir liko nutylėtas, nors paraišką dalyvauti konkurse buvo pateikusi labiau amerikietiškoms svajoms priimtina Kristinos Buožytės erotinė drama „Aurora”.
Pernai mūsų komisija sensacingai pamiršo Sandanso kino festivalyje dalyvavusį ir 41,9 tūkst. bilietų Lietuvos kino teatruose pardavusį Mariaus Markevičiaus dokumentinį filmą „Kita svajonių komanda”
Pernai mūsų komisija sensacingai pamiršo Sandanso kino festivalyje dalyvavusį ir 41,9 tūkst. bilietų Lietuvos kino teatruose pardavusį Mariaus Markevičiaus dokumentinį filmą „Kita svajonių komanda” (The Other Dream Team), kurią privačiai finansavo Lietuvos legendiniai krepšininkai.
„Lošėjas” įvykdys reikalavimus paskutinę dieną
Šiemet idealiausiu ir stipriausiu kandidatu atrodo režisieriaus Igno Jonyno ir scenarijaus autoriaus Kristupo Saboliaus psichologinis trileris „Lošėjas” (The Gambler).
Po pasaulinės premjeros 2013 m. San Sebastiano kino festivalio konkursinėje programoje „Nauji režisieriai” lietuviškas filmas vis dar aktyviai keliauja aplink pasaulį ir aplankytų kino festivalių sąraše netrukus įsirašys 40 miestą.
Artimiausiu metu jų filmą pamatys Helsinkio ir Vankuverio žiūrovai. Ypač svarbų pasirodymą „Lošėjas” turėjo Marakešo kino festivalio konkursinėje programoje, kurioje jį vertino įtakingo Akademijos nario Martino Scorsese's vadovaujama komisija.
Nuo birželio 11 d. lietuviškas filmas įsitraukė į Italijos komercinį repertuarą ir gavo puikius vietinės spaudos pažymius.
„Lošėją” taip pat nusipirko Turkija, Čekija, Slovakija, Makedonija, o netrukus turėtų prisidėti Bulgarija, Rumunija, Bosnija ir Hercegovina.
Rugsėjį komercinę premjerą planuoja prancūzų kino platintojai. „Lošėją” taip pat nusipirko Turkija, Čekija, Slovakija, Makedonija, o netrukus turėtų prisidėti Bulgarija, Rumunija, Bosnija ir Hercegovina.
Vargu, ar įmanoma išknisti geresnį kandidatą, nors iš Lietuvos kino centro įmanoma tikėtis įvairiausių siurprizų.
Vienintelis neigiamas argumentas – „Lošėjas” vis dar neturi įrodymų esminei Akademijos taisyklių sąlygai dėl privalomos nenutrūkstamų komercinių seansų savaitės.
Dėl kilnaus „Oskarų” tikslo kino platinimo kompanija „Garsų pasaulio įrašai” paankstino rugsėjo 26 d. suplanuotą oficialią nacionalinę premjerą rugsėjo 24 d. (trečiadieniui), kad „Lošėjas” spėtų prasisukti reikalaujamas 7 dienas ir išskristi į Los Andželą per finalinę registracijos dieną.
Pusfinalininkų (short list) devintukas nominacijoje už geriausią užsienio šalies filmą bus paviešintas sausio mėnesio pradžioje. Galutinis nominuotųjų penketukas paaiškės sausio 15-ąją kartu su visomis kitomis nominacijomis.
Iškilminga „Oskaro” premijų įteikimo ceremonija numatyta vasario 22-ąją.
