Du pirmūnai
Kritikų nuomones kolekcionuojantis kasdienis leidinys „Ciak“ generalines išvadas galėjo padaryti prieš savaitę – šiemet taip jau išėjo, kad stipriausi kūriniai šventė premjeras festivalio pradžioje ir išliko nepamiršti.
Profesionalių vertintojų lentelėje pirmauja Joshua Oppenheimerio dokumentinis filmas „Tiesos žvilgsnis“ (The Look of Silence). Režisieriui tikriausiai teks grįžti į Veneciją pakeliui iš Teluridės į Torontą ir atsiimti apdovanojimą.
Profesionalių vertintojų lentelėje pirmauja Joshua Oppenheimerio dokumentinis filmas „Tiesos žvilgsnis“ (The Look of Silence).
Galbūt ne „Auksinį liūtą“, nes kompozitoriaus Alexandre’o Desplat komisija stengsis pagauti naujas tendencijas ir išmąstyti ką nors istoriškai svarbaus, tad dokumentinio kino pergalė antrus metus iš eilės yra mažiau tikėtina (2013 m. „Auksinis liūtas“ suriaumojo italų režisieriaus Gianfranco Rosi „Šventajam greitkeliui“).
Publikos vertinimuose nenugalimai pirmauja Alejandro Gonzalezo Inarritu išradingasis „Žmogus-paukštis“ (Birdman), kuriam lengviau pranašauti pergalę dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių.
Amerikiečių boikotas
Šiemet lyg susitarę Veneciją ignoravo didžiosios Holivudo studijos ir įtakingiausi amerikiečių prodiuseriai.
Štai judriausią gatvės atkarpą tarp viešbučio „Excelsior“ ir Festivalio rūmų jau puošia Davido Fincherio kriminalinio trilerio „Dingusi“ (Gone Girl) plakatai, anonsuojantys itališką premjerą kino teatruose, tačiau visi diplomatiniai bandymai pasikviesti vieną karščiausių rudens sezono filmų į festivalio programą baigėsi Alberto Barbera pralaimėjimu. Jam nepavyko išsiderėti ir dėl trokštamos Paulo Thomaso Andersono misterijos „Įgimta yda“ (Inherent Vice). Pirmą kartą per pastaruosius 12 metų nė vieno filmo Venecijai nedavė ištikimiausias ir produktyviausias festivalio bičiulis Harvey Weinsteinas.
Esminę priežastį Holivudo studijos linksniuoja jau ne pirmus metus – organizuoti pasaulinę premjerą Lido saloje yra pernelyg brangu, nes kūrybinės grupės kelionės ir viešbučių užkeltos fantastinės kainos viršija geranoriškiausius rinkodaros biudžetus.
Amerikiečiams palankiau atsidaryti namuose ir „Oskarų“ reklamines kampanijas patikėti Teluridei, Torontui arba Niujorkui.
Amerikiečiams palankiau atsidaryti namuose ir „Oskarų“ reklamines kampanijas patikėti Teluridei, Torontui arba Niujorkui.
Venecijos „Bienalės" organizatoriai girdėjo prodiuserių pastabas dėl nepakeliamų išlaidų, tačiau nieko nesugebėjo padaryti ir šiemet liko tik su vieninteliu studijiniu filmu „Žmogus-paukštis“, kuris vienam atidarymo ceremonijos vakarui atskrido su savo žvaigždėmis.
Festivalio užkulisiuose diskutuojama, ar amerikiečių boikotas yra laikinas įspėjimas, ar tai jau nedėkinga Venecijai tendencija.
„Bienalė“ pageidaus įsiteikti studijai „Fox Searchlight“ už pasitikėjimą, tad „Žmogaus-paukščio“ pergalės tikimybė pakankamai aukšta.
Be to, toks finalas nesukels jokių pasipiktinimų, o kaip tik pradžiugins daugumą žiūrovų ir kino kritikų. „Žmogus-paukštis“ yra vertas nugalėti.
Skystas portretas
Nuviliantis „Pasolini“ – tai jau antras šiemet režisuotas savitą braižą propaguojančio amerikiečio Abelio Ferrara’os („Blogas leitenantas“, „Niujorko karalius“) filmas. Kanų festivalis nepriėmė tikrų faktų inspiruotos dramos „Sveiki atvykę į Niujorką“ (Welcome to New York) net po papildomo permontavimo (neoficiali versija – nenorėjo provokuoti politinio šurmulio), tad prancūzų kompanija „Wild Bunch“ surengė specialų seansą mugėje ir išleido pasmerktą filmą tiesiai į VOD (video on demand).
Jį dar bandė neakivaizdžiai pareklamuoti Gerardo Depardieu suvaidintas sekso skandalo antiherojus Dominique'as Straussas-Kahnas, pažėręs necenzūrinių žodžių recenziją ir pagrasinęs kreiptis į teismą.
Pernelyg skysto turinio „Pasolini“ nepadėjo režisieriui išbristi iš bėdų ir nesėkmių pelkės, kurioje jis braido pastaruosius 10 metų. Kūrinys primena iki 80 minučių ištęstą avangardinį trumpametražį filmą.
Grimo meistrai ir kostiumų dizaineriai pasistengė, kad aktorius Willemas Dafoe atrodytų idealiai panašus į skandalingąjį italų režisierių, poetą, rašytoją Pierą Paolo Pasolini, tačiau jis neturi ką veikti teoriškai įdomiame vaidmenyje, kalba lozungais ir dažniausiai blaškosi. Absurdiškai skamba Fatiho Akino užkrėstas anglų kalbos virusas – Piero Paolo Pasolini rekonstruoti televiziniai interviu kontroversinio filmo „Salo“ reklamai, bendravimas su mama, asistente ir draugais angliškai numuša autentiką.
Juolab, Abelis Ferrara priverčia italų aktorius reikšti mintis laužyta anglų kalba su sunkiu akcentu. Paradoksaliausia, kad tragiškose veikėjui finalinėse minutėse Willemas Dafoe prisimena, kad vis dėlto moka italų kalbą.
Paskutinė diena, knyga ir filmas
Filmas primityviai inscenizuoja paskutinę Piero Paolo Pasolini gyvenimo parą: naktį jis grįžta iš knygos pristatymo Stokholme, saulėtą rytą prabunda motinos bute, spausdinimo mašinėle rašo naują knygą, o vakare prabangiu automobiliu išvyksta į Romos centrą, bičiulio kavinėje pabendrauja su draugais ir papasakoja idėją būsimam filmui, kitame bare pamaitina spagečiais 17-metį homoseksualų jaunuolį ir kartu su juo važiuoja pasimylėti prie paplūdimio, kur jo laukia brutali mirtis.
Trumpame sugrįžime į jaunystę nutinka geriausias epizodas apie kostiumuotų intelektualų futbolo varžybas, kai kamuolys spardomas proginiais batais.
Willemui Dafoe pasirodymas labiau atitinka antro plano vaidmens kriterijus, nes jo dažniau nesimato ekrane, kai Abelis Ferrara krentančio lėktuvo fantasmagorijomis vizualizuoja neužbaigtos rašyti knygos „Petrolio” fragmentus. Po to jis mėgina dramatizuoti nepradėtą režisuoti filmą apie krentančios kometos nušviestą vienintelę naktį, kai gėjai vyrai mylisi su lesbietėmis moterimis sekso orgijose, kad išsaugotų gimstamumą.
Sinefilus, kino istorikus, teoretikus ir Pasolini gerbėjus toks formatas turėtų patenkinti ir bent jau sudominti vienam seansui. Bet ką daryti su žiūrovais, kurie nieko nežino apie iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis nužudytą režisierių?
Abelis Ferrara sukuria kelias scenas, įsivaizduodamas, kad būtent taip pasielgtų skandalingasis autorius. Sinefilus, kino istorikus, teoretikus ir Pasolini gerbėjus toks formatas turėtų patenkinti ir bent jau sudominti vienam seansui. Bet ką daryti su žiūrovais, kurie nieko nežino apie iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis nužudytą režisierių?
Kinų praeities misterija
Konkursinės programos nevykėlių būrį papildė garsus kinų režisierius Wangas Xiaoshuai, kuris turėjo garbės laimėti svarius prizus Kanuose, Berlyne ir Roterdame. Venecijietiška premjera „Amnezija“ (Red Amnesia) paskatino mintį, kad pripažintas autorius pamiršo, kaip kuriami geri ir teisingi filmai. Nuobodi lėto ritmo šeimyninė drama nė trupučio nepanaši į anonsuotą trilerį.
Režisierius eilinį kartą kritikuoja Kultūrinės revoliucijas pasekmes šiuolaikinei Kinijai, iliustruoja prarają tarp komunistų režimo priespaudoje gyvenusių tėvų ir kitokiomis sąlygomis užaugusių vaikų.
Atsinaujina kaltės jausmas, prisiminimai apie išdavystę dėl geresnės ateities, nesugebėjimas pripažinti jaunesnio sūnaus polinkio į homoseksualumą, neatskleistos paslaptys, bandymai auklėti anūkus pagal seną sukirpimą, nors tam prieštarauja vaikų tėvai. Rutininę buitį aštrina neprigirdinčiai ir užsispyrusiai močiutei pasipylę paslaptingi ir tylūs skambučiai: terorizuojantis šantažuotojas nieko nekalba, bet įkyriai nepalieka ramybėje ir galiausiai įsigudrina lankytis bute (na taip, keršto planą sumąstęs raumeningas paauglys yra taikiniu pasirinktos senutės sūnaus meilužis).
Vienintelis pozityvus „Amnezijos“ (kinų kalba užrašytas pavadinimas turėtų išsiversti „Įsibrovėlis“) pasiekimas – pagrindinį vaidmenį atliekanti ir beveik kiekvienoje scenoje dalyvaujanti 74-erių metų veteranė Lu Zhong.
Atrodo, kad filmas buvo sukurtas vieninteliu tikslu – išstumti link prizų lavinos karjerą baigiančią aktorę. Jei komisija atsilaikys spaudimui apdovanoti „Alkanose širdyse“ kūdikį veganų maistu kankinančią mamą suvaidinusią italę Albą Rochwacher, tai vyriausia favoritė Lu Zhong galėtų iškelti geriausios aktorės „Volpi“ taurę.
