– Kokios priežastys lėmė, kad šiais metais žiūrovai išvys erotinių filmų programą?
– Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis šiais metais įvyks keturioliktą kartą ir man atrodo, kad, lyginant su kitais festivaliais, šis išsiskiria savo drąsa kitaip, laisviau pažvelgti į kino rodymą bei turinį. Tačiau nebūtinai sakau objektyvią tiesą, nes šiame festivalyje dirbu.
Tarkim, esame rodę lietuvių režisieriaus Artūro Jevdokimovo restrospektyvą, kurios atidarymas vyko su raudonos juostos kirpimu, vyno ragavimu arba vokiečių kūrėjo Jano Soldato dokumentinius filmus apie vyrų gėjų bendruomenę. Nors režisierius to nesiekia, tikrai galima pasakyti, jog rodytas turinys provokatyvus. Mes buvome nustebę, kiek daug susidomėjimo šis filmas sulaukė Lietuvoje.
– Šiandien jau 2021-ieji ir erotinių filmų programa vis dar pristatoma su daiktavardžiu „provokacija“.
– Galbūt taip žodžiai pasirinkti norint pritraukti žmones, bet iš tiesų tai ne visai tiesa. Pati programa ir filmai nė kiek neprovokatyvūs ir jie nenustebins. Tačiau galbūt tiesa, jog renkantis geriausią apibūdinimą komunikacijai, šiam žanrui vis dar tinka žodis „provokacija“. Visgi tikslas yra ne provokuoti, bet atvirkščiai – normalizuoti šią temą. Kad kalbėjimas apie seksą, malonumą, seksualinę orientaciją, tapatybę būtų įprastos gyvenimo temos.
Tikslas yra ne provokuoti, bet atvirkščiai – normalizuoti šią temą.
Galvojant apie pačią programą, tai jos turinys yra ganėtinai lengva erotika. Mes ilgokai galvojome, kas turėtų tapti pagrindiniu jos akcentu. Mąstėme apie feministinių-erotinių, senosios arba siaubo erotikos bei tam tikro žemyno kūrybos perspektyvas. Bet nusprendėme pasirinkti daug temų ir žanrų apimančią programą, kuria pasitikrintume, ar mūsų žiūrovams tai įdomu.
– Tai tarsi susipažinimo programa.
– Tikrai negalima teigti, jog Lietuvoje iki šiol nebuvo rodyti erotiniai arba porno filmai viešai. Pačiai teko būti vienai iš organizatorių praėjusiais metais vykusios kino stovyklos „Įelektrintos tapatybės“, kur tapatybių tema buvo nagrinėjama giliau. Ant pornografijos ribos stovintis kinas taip pat rodytas ir kituose festivaliuose. Mes tiesiog norime pasižiūrėti, kaip į tai reaguos Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio žiūrovai, įpratę prie drąsaus turinio.
Tačiau nesvarbu tai, jog filmus apibūdiname kaip lengvą erotiką, nes jie apima daug įdomių temų. Trumpai tariant, visi jie kalba apie seksualumą, kūniškumą, trauką, skirtingas tapatybes. Trumpametražis „Motta“ pasakoja apie vieną iš japoniškų BDSM technikų – šibari, kai virvėmis apvyniojamas žmogus. Taigi fetišizmo, svarstymo apie savęs patenkinimą programoje taip pat galima rasti.
– Ar šis žanrams jums asmeniškai svarbus? Galbūt plačiau domitės erotika, tarkime, kur link šiandieniniame kino pasaulyje vystosi ši sritis? Ar atsiranda daugiau socialinių temų nagrinėjimo, o gal pasineriama į estetines paieškas?
– Tikrai nesu šios temos tyrėja, tad galiu pasakyti tiek, kiek žinau. Labiausiai ši tema mane sudomino pastaraisiais metais, nes esu viena iš „Nepatogaus kino“ programų sudarytojų ir jau kelerius metus pastebiu daugėjant filmų apie sekso industriją. Stebint procesus, vis kirbėjo mintis sudaryti būtent tokią programą – iš dokumentinės pusės apsvarstyti, kaip keičiasi požiūris į striptizo šokėjas/us, prostitutes ir t.t. Kol kas neįgyvendinau šios idėjos, bet pasikalbėjus su trumpųjų filmų festivalio organizatoriais, kokios specialiosios programos norėtume, prisiminiau, jog norėčiau erotinio repertuaro.
Kalbant apie tendencijas, tai festivalių, rodančių erotinius ir porno filmus, vis daugėja. Ir pasidomėjus, galima pamatyti, jog jų yra tikrai daug. Skelbiami regionų, šalių, žemynų apdovanojimai. Bet svarbiausias pokytis yra tas, jog kūrėjai ir šiuose filmuose vaidinantys žmonės mėgina pakeisti porno industrijoje įsigalėjusius žmonių ir sekso vaizdavimo stereotipus. Pakeisti įvaizdį, kas yra seksas, ypač reikšminga.
– Įdomus požiūrio taškas. Pagalvojus, erotiniame kine pasakoma daugiau tiesos nei pornografiniuose, kurie iš esmės vienodi.
– Vis dėlto tai, kas vaizduojama pornografijoje, po truputį keičiasi. Didelį indėlį davė kūrėjos moterys, kurios ėmė kurti erotinius arba porno filmus iš moters perspektyvos, skirtus pačių moterų malonumui.
Svarbiausias pokytis yra tas, jog kūrėjai ir šiuose filmuose vaidinantys žmonės mėgina pakeisti porno industrijoje įsigalėjusius žmonių ir sekso vaizdavimo stereotipus.
Analizuojant erotinių filmų istoriją nuo jų atsiradimo pradžios, matyti, jog sekso vaizdavimas tikrai keičiasi. Anksčiau stipriai seksualumą reiškianti moteris kažkuriuo metu pasikeičia – ji tampa išprotėjusia, susilaukia vaiko ar „pastatoma į vietą“. Nors iš tiesų galėtų tiesiog normaliai gyventi. Svarbu ir tai, jog imta atvaizduoti ir sekso, ir žmonių tapatybių įvairovę. Tendencija tampa nuomonė, jog nėra gero ar blogo sekso vaizdavimo būdo, bei imta skatinti pozityvų požiūrį į seksualumą – platėja galimybių ribos norintiems išreikšti savo kūrybiškumą.
– Kalbant apie tapatybes, tai filme „Simbiozė“ režisierė pavydą analizuoja per pozityvią prizmę, ji sieja save su moterimis, su kuriomis permiegojo jos vyras. Kuo dar įdomi Nadja Andraseva bei jos kūryba?
– Vengrų režisierė N.Andraseva yra ganėtinai garsi animatorė, sukūrusi ne vieną filmą. Jos kinui būdinga erotika – kitame garsesniame jos filme buvo „The Noise of Licking“ (liet. „Laižymo garsas“) atsiskleidžiama kaip moteris pažindinasi su savo kūnu ir kas jai sukelia geismą. Ji taip pat yra prisidėjusi prie ypač kino istorijai svarbaus filmo, išleisto 2014 metais „Burgundijos kunigaikštis“, kuriame taip pat dominavo ši tema.
Tad ne išimtis ir daug festivalių apkeliavusi „Simbiozė“. Taip, jame vaizduojama vyro išdavystė, kurią pastebi moteris, tačiau svarbiausia ne tai. Įdomiausia tai, kaip jinai ieško savęs – ji nežino, kas ją labiausiai traukia ir ko nori iš gyvenimo seksualiai.
– Norisi eiti prie išvados, jos erotinis kinas tiesiog nagrinėja žmogaus identiteto subtilybes. Tarkime, Maxime‘o Rappazo „Švelnume“ ne tik laužomi tabu apie homoseksualumą, bet ir vaizduojamos jauno vaikino geismo paieškos, kas taip pat yra identiteto dalis. Be abejo, Lietuvoje būtų sudėtinga įsivaizduoti, kad čia vaizduojama pirtis plačiosios visuomenės iš tiesų būtų priimta kaip norma.
– Būtent tai – gyventi pasaulyje, kuriame būtų kuo mažiau homofobijos, seksizmo, transfobijos, kad kiekvieno žmogaus asmeninį seksualinį pasirinkimą laikytume norma ir kad žiūrėti tokį kiną būtų norma – yra mano asmeninis bei festivalio siekis.
Panašiai ir šiame filme – homoseksualus žmogus nueina į homoseksualiems žmonėms skirtą pirtį. Ir nieko tame nėra ir neturėtų būti provokatyvaus. Juk tokių pirčių yra ir Lietuvoje, Vilniuje. Grįžtant prie filmo, tai jo personažas atvyksta į šią vietą ne vien dėl jos funkcijų, bet ieškodamas galimo partnerio, pasitenkinimo. Bet iš tiesų dažniausiai visi žmonės ieško švelnumo, supratimo, savęs pripažinimo.
Bet iš tiesų dažniausiai visi žmonės ieško švelnumo, supratimo, savęs pripažinimo.
Beje, erotiniuose filmuose seksas ir sekso veiksmas nebūtinai yra pagrindinis filmo elementas. Jo gali ir išvis nebūti, bet galbūt jis kažkur skraidžioja aplinkui. Erotinis filmai skirti pažinti, sužadinti malonumo jausmą.
– Kaip manote, ar erotiniai filmai turi įtakos žmogaus psichikos sveikatai?
– Ne, nesidomėjau, tačiau neabejoju, kad tokie tyrimai yra atlikti. Tačiau iš savo perspektyvos galiu pasakyti, jog tokio kino žiūrėjimas padeda labiau pažinti pasaulį, žmones ir save. Tikrai neperdedu sakydama tokį dalyką. Toks menas gali padėti sužinoti, kas iš tiesų tave traukia. O galbūt išspręsti tam tikras problemas, su kuriomis žmonės susiduria poroje ar nebūtinai.
– Kuris filmas pačiai labiausiai patinka?
– Ko gero, išskirčiau Zhannatos Alshanovos „Paola užsinori“, kuriame yra ir humoro, ir apmąstymų. Jame nepamatysite seksualinio akto, bet išgirsite, kaip apie šias patirtis darbe diskutuoja moterys.
