Programą kuruoja Ona Kotryna Dikavičiūtė ir Karolis Žukas, organizuoja kino ir medijų tyrimų centras „Meno avilys“. Renginyje pristatomi filmai nemokamai prieinami internetinėje svetainėje iki birželio 10 dienos.
Čia taip pat rodomos Marios Vinogradovos, Ineses Strupules ir Oleksandr Makhanets sudarytos filmų programos ir Lietuvos avangardinio kino kūrėjo Artūro Baryso filmų retrospektyva.
Renginių serijoje pristatomi keturių kino istorikų ir tyrėjų pranešimai iš Latvijos, Estijos, Ukrainos ir Rusijos perspektyvos ir kombinuojama su keturiomis mėgėjų filmų programomis.
Interviu viena iš pranešėjų L.Jõhvik pasakoja apie Estijos namų kiną, neprofesionalų kurtus kelionių filmus bei tai, kaip žvelgdami atgal visuomet save ir istoriją kuriame iš naujo.
– Prieš daugiau nei penkerius metus Estijoje sukurta bei transliuota laida „8mm gyvenimas“. Joje – „namų vaizdeliai“ iš sovietmečio, asmeniniai žmonių archyvai. Kaip kūrėjai šiai laidai surinko medžiagą?
– Šaukimas buvo paskelbtas socialinėse medijose bei laikraščiuose. Mainais į medžiagą laidos kūrėjai juostas skaitmenizavo. Žmonėms tai buvo reta galimybė peržiūrėti senus filmus. Namų juostose beveik visuomet įamžintos laimingos akimirkos, tad baimintis dėl turinio nereikėjo.
Įsivaizduok, ekrane – tavo kaimynas, gerai pažįstamos vietos.
Taigi, laida Estijoje buvo populiari. Manau, iš dalies dėl to, kad šalis tokia maža. Įsivaizduok, ekrane – tavo kaimynas, gerai pažįstamos vietos. Be to, turinys buvo aktualus tiems, kas gimė sovietmečiu. Kažkuria prasme jis legitimizavo tam tikrus prisiminimus, nepolitinį kontekstą, kurį istorinis naratyvas ne visuomet „leidžia“.
Šis „serialas“ leido pamatyti kitą sovietmečio pusę, atskleistą per asmeninius gyvenimus. Įdomu tai, kad 70-aisiais Estijos televizijoje buvo transliuojama labai panaši laida, tik ji kurta naudojant 16mm mėgėjiško ir namų kino juostas. Šiuo metu laidos „8mm gyvenimas“ autoriai renka filmus iš estų emigrantų Kanadoje, JAV ir kt.
– Kiek to paties laikmečio namų juostos tematiškai skyrėsi Sovietų Estijoje, taip pat Austrijoje, kur studijavote?
– Namų juostų temos kartojasi: vedybos, gimtadieniai, augantys vaikai, kelionės. Kartais manęs klausia, kas tose juostose yra „sovietiško“. Sakyčiau, kada tai yra kontekstas.
– Ar surinkta daug medžiagos su istoriniais įvykiais?
– O taip! Kai kurios juostos užfiksavo devintojo dešimtmečio pabaigą. Tai – itin svarbus epizodas Baltijos šalių istorijoje. Matome protestus, rankomis susikibusius žmones Baltijos kelyje. Viskas filmuota rankinėmis kameromis. Tačiau užfiksuotas ir komunistinis konformizmas: delegacijos, sveikinančios svarbius žmones ir panašiai. Yra visko.
– „8mm gyvenimo“ serijos lydimos užkadrinių komentarų: kartais – pačių juostų autorių, kartais – laidos kūrėjų. Kaip vertinate tokį formatą?
– Anksčiau namų kino peržiūros buvo socialinis įvykis: į namus sukviečiami žmonės, išjungiamos šviesos, visi susodinami svetainėje. Žodžiu – juostos buvo žiūrimos drauge, o ypač septintajame dešimtemtyje, kai šeimos neturėjo televizorių.
Vartoti tokius žodžius kaip „laisvė“ reikia atsargiai.
Tad konceptualiai ši laida su „gyvais“ komentarais tarsi atkūrė originalią juostų žiūrėjimo patirtį. Kai kurie komentarai atskleidžia tai, ko nematome ekrane, kas yra paveikus būdas dirbti su prisiminimais. Žiūrint medžiagą kone fiziškai jauti ir patiri istoriją. Atrodo, tarsi viskas būtų objektyvu, lyg tie atsiminimai ir istorijos – visiška tiesa.
– Ar tiesa, kad Baltijos šalių regione kūrėjai mėgėjai turėjo daugiau kūrybinės laisvės nei kitose Sovietų Sąjungos šalyse?
– Vartoti tokius žodžius kaip „laisvė“ reikia atsargiai. Tačiau sprendžiant iš mano pačios atliktų interviu atrodo, kad cenzūros išties nebuvo labai daug. Tų filmų niekas itin nekontroliavo: prikuriama jų buvo daug. Kadangi jie buvo mėgėjiški – niekam per daug nerūpėjo. Tačiau tai nereiškia, kad galima buvo viskas. Kartais juostos buvo kritikuojamos, kaip „per mažai sovietinės“. Bet juk net patys žmonės anuomet buvo Sovietų Estijos dalis. Tad vienaip ar kitaip jie užfiksavo istorijas, svarbias ir valstybei.
– Kuo iš esmės skiriasi namų juostos ir neprofesionalus kinas?
– Mėgėjiški filmai buvo kuriami neprofesionalų, dažniausiai priklausančių mėgėjų kino klubams. Jie kūrė 16 mm kameromis. Šių juostų kokybė – kur kas geresnė, nei, tarkime, 8 mm, kuriomis filmavo namų kino kūrėjai. Šie daugiau dirbo su asmeninėmis kameromis, nepriklausė kino klubams. Mėgėjiško kino istorijos paprastai turi pasakojimą, o kartais net ir garso takelį. Neprofesionalaus kino žanrų plotmė labai plati – nuo meninių praktikų iki ekranizacijų. O valstybės parama mėgėjiško kino kūrėjus pasiekdavo per kultūros namus, fabrikus.
– Kaip Estijoje buvo susiję profesionalus ir neprofesionalus kinas? Kiek mėgėjiškas kinas bei namų juostos siejasi su dokumentikos, o kiek – su vaidybos pasauliu?
– Mėgėjiško kino žiuri sudarė profesionalūs kino kūrėjai. Peržiūrėtas juostas jie komentavo žiniasklaidoje. Filmams kurti mėgėjai naudojo senstelėjusią profesionalų kino techniką. O dokumentika ir vaidyba neprofesionalaus kino juostose egzistavo greta. Juk kuriant namų kiną dažnai „žaidžiama“, vaidinama. Panašiai ir šiandien, filmuojant telefonais. Kai kurios juostos, pavyzdžiui, net kopijuoja ano meto televizijos turinį – serialus, lenktynes. Bet egzistuoja ir dokumentinė plotmė: juostų herojai vaidina save pačius.
Paprastai filmuoja tėvas, dėdė ar koks kitas šeimos vyras.
– Savo disertacijoje taip pat nagrinėjate lyties, atminties klausimus.
– Tyrime lytis dažnai metodologinis įrankis. Kinas yra kūrybinė praktika, kurioje dominuoja vyrai. Paprastai filmuoja tėvas, dėdė ar koks kitas šeimos vyras. Tai – galios pozicija. Kiti „veikėjai“ pasirodo ne tik kamerai, bet ir žmogui „už kameros“. Taip išryškėja daug įdomių socialinių elementų. Man įdomu ir tai, kaip žmonės lytiškumą arba lyties kategorijas naudoja apmąstydami savo pačių patirtis. Dabar medžiagą su juostų autoriais naudojame prisiminimų konstravimui. Tai vyksta ne televizijos studijoje, tad patirtis kiek kitokia nei rodytoje laidoje.
– Įdomu žvelgti į asmenines istorijas ir vaizdo medžiagą iš šiandienos perspektyvos. Kaip keičiasi tokios medžiagos vertinimas?
– Pasakojimai, komentarai visuomet yra apie tai, ką norime prisiminti bei pasakyti, o ne apie tai, kas iš tikrųjų vyko. Visuomet yra kažkas, ką žmonės tiesiog įsivaizduoja. Šia prasme tyrime aš neieškau „tikros“ istorijos, žvelgiu į įsivaizduojamybę, į tai, kaip kūrėjai save mato šiandien. Suteikiu jiems galimybę save rekonstruoti taip, kaip nori patys. Juk negaliu identifikuoti atminties sluoksnių patikimumo. Tačiau aiškiai matyti tai, kaip šiandien žvelgdami į medžiagą jie kontekstualizuoja save iš naujo, kaip sieja save su praeitimi. Žinoma, dalydamiesi prisiminimais, visuomet ką nors nutylime, pasiliekame „sau“.
– Namų juostose įamžintos „laimingos akimirkos“ verčia galvoti apie šiandienos skaitmeninį gyvenimą: instagramą, feisbuką. Kodėl vaizdais pasakodami savo istorijas taip norime įamžinti „laimę“?
– Šie vaizdai, visų pirma, yra ateičiai. Tai momentai, kuriuos norėsime prisiminti, į kuriuos norėsime „sugrįžti“. Tačiau tai nereiškia, kad visi, kas yra kadre, turi būti laimingi. Gali būti, kad juostoje, pavyzdžiui, įamžinti verkiantys vaikai, kurie nenori būti filmuojami. Juostos estetika prideda nostalgijos. Tai estetika to, ko nebėra, tačiau kas susiję su laimės jausmu, džiaugsmu. Tą laimę tarsi norisi su savimi nusinešti į ateitį, parodyti kitiems.
– Kas tokio užfiksuota namų juostose, ką verta archyvuoti, kokie tokio kino elementai yra universalūs, istorinės reikšmės, už asmeninių interesų ribų?
– Apskritai tai norėčiau susieti su mėgėjiška kultūra bei fragmentuotu savasties jausmu, būdingu mums šiandien. Žvilgsnis į namų bei mėgėjiškas juostas tarsi leidžia tuos fragmentus sujungti, kontekstualizuoti. Šiandien taip pat kuriame, dalijamės mėgėjiškais vaizdo įrašais. Mėgėjiška vaizdų kūrimo kultūra nėra tai, kas egzistavo tik praeityje. Tai – tebesitęsianti praktika. Tokia medžiaga liudija apie transformaciją, prisideda prie istorijos kūrimo, leidžia suprasti, iš kur viskas kilo, skatina susimąstyti apie tai, kodėl žmonėms patinka save įamžinti.
– Kažkas įdomaus egzistuoja tame kone infantiliame troškime būti matomu, pastebėtu.
– Man atrodo, kad judantys vaizdai labai skiriasi nuo fotografijos. Jie – apie gyvų akimirkų išsaugojimą, gyvenimą. Pavyzdžiui, viena sutiktų moterų, dalyvavusių tyrime, pasakojo apie savo tėvą. Jis mirė jaunas, bet paliko juostas, kuriose ji užfiksuota vos tik gimusi. Ji mėgo tas juostas peržiūrėti, tai tėvą tarsi vėl prikeldavo gyvenimui, atrodė, kad tokiu jis buvo šalia. Man įdomi ir vaizdų transformacija, kai jie skaitmenizuojami, tai, kaip keičiami formatai bei patys vaizdai. Noriu daugiau pasigilinti ir į transformacijos sąsają su technologija...
