Kuriant „Tonį Erdmaną“ buvo nufilmuota daugiau nei 100 valandų medžiagos, pirmoji filmo versija buvo 185 min. trukmės. „Buvau tikra, jog žmonės sakys, jog filmas per ilgas, tad bandžiau jį trumpinti, tačiau nesėkmingai, filmą pavyko sutrumpinti tik 20 min. Tačiau man atrodė labai svarbu palikti žiūrovui erdvės, kad jis pats galėtų filmą reflektuoti“.
Geriausios aktorės apdovanojimą pelniusi Sandra Hüller prieš apdovanojimus buvo įsitikinusi, kad prizą gaus prancūzė Isabelle Huppert: „Šansai man laimėti iš tiesų nebuvo labai dideli. Bet mes padarėme didelį darbą, tai gražus jo įvertinimas“, – sakė S.Hüller.
„Tonis Erdmanas” buvo pirmasis moters režisuotas filmas, pelnęs geriausio filmo apdovanojimą Europos kino apdovanojimuose. Ar šiandien, vis stiprėjant moterų režisierių pripažinimui, randantis vis daugiau stiprių moterų vaidmenų, yra geriausias laikas moterims kine? „Noriu tikėti, kad visi laikai yra geri moterims kine. Kiekviena aktorė turi galimybė sukurti stipresnį vaidmenį nei kad jis yra parašytas“, – įsitikinusi S. Hüller.
Paklausta, kodėl „Tonis Erdmanas“ – beveik tris valandas trunkantis, į žanro ribas netelpantis, tėvo ir suaugusios dukters santykius nagrinėjantis filmas – pelno tiek publikos ir kino profesionalų liaupsių, režisierė teigė, jog visad sunku gliaudyti savo filmo sėkmės paslaptį: „Manau, svarbu tai, jog filmo pagrindas pakankamai universalus. Visad bandau konstruoti atvirus filmus, kuriuose tilptų daug skirtingų perspektyvų ir kampų. Tačiau gero paaiškinimo, atsakant į šį klausimą, neturiu“.
Geriausio aktoriaus prizą laimėjęs Peteris Simonischekas teigė mėgstantis „Toni Erdmaną“, nes jis neforsuoja: „Prireikia laiko, kol gali pasitikėti personažais ir pradėti juos sekti“.
Už nuopelnus pasaulio kinui apdovanotas airių aktorius ir prodiuseris Pierce’as Brosnanas teigė besidžiaugiantis gyvenimo kelione, į kurią leidosi: „Aktorystė su metais netampa lengvesnė. Kiekvienas kartas atrodo kaip pirmas, jis gali tave paralyžuoti. Mano žmona kaskart turi klausytis tų pačių mano baimių. Bet taip ir turi būti. Aktorius turi pasišvęsti tekstui bei režisieriui ir dirbti taip, kaip gali geriausiai“.
P.Brosnanas apdovanojimą pelnė po Beau St. Clair mirties – ji buvo P.Brosnano partnerė jųdviejų įkurtoje prodiuserinėje kompanijoje. „Šis apdovanojimas skirtas ir jai. Mes įkūrėme kompaniją ir kartu kūrėme filmus. Gauti šį apdovanojimą reiškia nepaprastai daug“.
Geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą pelnęs Gianfranco Rosi („Liepsnojanti jūra“), paklaustas, ar planuoja savo filmo tęsinį, sakė, jog įprastai to nedaro. „Šiuo atveju koks nors tęsinys būtų neįmanomas dar ir dėl to, jog pasiekiau tokį emocinį tašką, kad suprantu, jog privalau sustoti. Ši problema milžiniška ir istorija, kurią reikia papasakoti, yra naprėpiama. Kažkam reikia tai padaryti. Kas žino, gal vieną dieną ir aš rasiu savyje jėgų to imtis“.
Filmas, pasakojantis apie į Lampedūzą plūstančius pabėgėlius, buvo parodytas ir pačioje Lampedūzoje. „Tai įvyko gegužę. Turėjome palaukti šiltojo metų laiko, nes Lampedūzoje nėra kino teatrų“, – pasakojo režisierius, pabrėžęs, jog šis seansas jam reiškė labai daug.
Švedų režisierius Hannes Holmas, atsiėmęs apdovanojimą už geriausią metų komediją („Gyveno kartą Uvė“), teigė šįkart komedijos sukurti nenorėjęs. “Knyga, pagal kurią sukurtas filmas, yra bestseleris ir daugelis žmonių galvoja, jog tai smagus romanas, tačiau jame yra kur kas daugiau gelmės”.
Paklaustas apie kitą švedų režisierių Royų Anderssoną, vis užsimenantį, jog Švedijoje jo komedijos lieka nesuprastos, H.Holmas teigė, jog mėgstantiems lėtą humorą Anderssono filmai išties yra labai juokingi. „Anderssonas išlaiko balansą ir tai yra labai svarbu. Jei būsi per daug juokingas, prarasi santykį su savo personažu“, – sakė H.Holmas.
Europos atradimo – FIPRESCI prizą pelnė suomių filmas „Laimingiausia diena Olli Mäki gyvenime“. Jo režisierius Juho Kuosmanenas spaudos konferencijos metu džiaugėsi papildomu dėmesiu filmui, itin svarbiu jį platinant užsienyje.
Režisierius, sukūręs filmą pagal tikrą boksininko Olli Mäki istoriją, teigė buvęs inspiruotas priešpriešos tarp jautrios sportininko asmenybės ir jo pasirinkto sporto: „Ilgainiui pradėjau jaustis jam artimas. Kai tik pradėjau kurti filmą, supratau, kad turiu milžinišką šansą. Tokį pat, kokį turėjo ir Olli Mäki“.