„Kai gavau pasiūlymą, pradėjau šokinėti ir klykti iš laimės. Negalėjau patikėti – kodėl man tokia atsakomybė, kaip galima manimi pasitikėti, kai mane pažįsta labai minimaliai?“ – apie savo reakciją sulaukus pasiūlymo vesti prestižinį, tiesiogiai transliuojamą ir daugiatūkstantinę auditoriją sutraukiantį renginį 15min pasakoja Aistė Diržiūtė.
– Kaip sulaukėte pasiūlymo vesti Europos kino apdovanojimus?
– 2015 m., kai tik įstojau į Europos kino akademiją, laiku neužsiregistravau į Berlyne vykusią apdovanojimų ceremoniją, bet tuo metu Vincas Sruoginis pasakė, kad jo prodiuserė neskrenda ir pasiūlė man užimti jos vietą. Atskridau į Berlyną. Vakarėlio metu kalbėjau su vienu režisieriumi Dietrichu Brüggemanu. Daviau jam savo vizitinę kortelę. Po pusės metų jis man parašė per „Facebooką“ ir pasakė: žiūrėk, nešiau į valyklą savo kelnes ir radau tavo vizitinę kortelę, mes buvom kažkur susitikę.
Mes šiek tiek pasikalbėjom apie filmus, prisiminėm, kad susipažinom Europos kino apdovanojimuose. Pasikeitėm profesine informacija, kažkada buvau jam nusiuntusi kelias scenas iš savo filmų. Ir viskas. Tik pasveikindavom vienas kitą su gimtadieniu „Facebooke“.
Šiais metais jam buvo patikėta rašyti ceremonijos scenarijų ir režisuoti apdovanojimus. Ir jis, atėjęs į Europos kino akademijos biurą, pasakė: aš noriu, kad apdovanojimus vestų Aistė Diržiūtė. Pirmiausia buvau aš, po to jau ieškojom man partnerių.
– Ceremoniją vesite su Anna Brüggemann – ar jūs buvote pažįstamos?
– Kai sutikau vesti ceremoniją, ir su režisieriumi, ir su Europos kino akademija kalbėjom, ką įsivaizduojame kaip scenos partnerį. Neminėsiu vardo ir pavardės, nes tai būtų neetiška, bet Europos kino akademija sugalvojo pakviesti vieną labai garsų aktorių iš „Sostų karų“, tačiau režisierius susitiko su juo ir pasakė jam „ne“, nes nesutapo jų humoro jausmas.
Jau artėjant ceremonijai, reikėjo galvoti, ką daryti. Europos kino akademija galiausiai pasiūlė Anną Brüggemann. Mes visiškai nebuvome pažįstamos, bet, kai atskridau pirmai repeticijai, nuo pirmo žvilgsnio, nuo pirmo žodžio susidraugavom ir labai palaikom viena kitą. Pirma repeticija praėjo puikiai. Puikiai sutariam ir su režisieriumi – dėl visko tariamės, drauge kuriam scenas, tam tikri mano pasiūlyti dalykai buvo įtraukti į scenarijų. Su Anna kartu galvojam, ką dar galėtume įnešti kiekvienai scenai.
Beje, šiais metais Anna buvo ta, kuri Berlynalėje pasakė – velniop, mes galime eiti raudonuoju kilimu ir be aukštakulnių. Tai irgi mažytė intriga visai ceremonijai.
– Kaip atrodo pasiruošimas apdovanojimams? Kada jis prasidėjo?
– Kad vesiu ceremoniją, sužinojau spalį. Man ilgai ir nuobodžiai ieškojo partnerio. Ilgai laukiau scenarijaus, gavau jį lapkričio antroj pusėj. Visą laiką daug bendravom su režisieriumi, kalbėjom apie viziją ir t.t. – nes procesas, kol patvirtinama scena, scenografija, sutvarkomi dokumentai, kol surandamas partneris – yra labai ilgas.
Lapkričio pabaigoje skridau į Berlyną repeticijai. Tuomet jau prasidėjo derinimai, suknelių paieškos ir pan. – beje, jau žinau, kad šukuoseną ir makiažą mums darys BAFTA nugalėtojas Waldemaras Pokromskis. Turėjom vieną dieną repeticijoms, pasidarėm voice overius ir viskas. Šiandien, gruodžio 3 d., aš vėl skrendu į Berlyną. Nuo rytojaus ryto repetuojame pirmiausia šalia scenos, „Haus der Berliner Festspiele“, o nuo 5 d. nuo pat ryto iki vėlyvos nakties repetuojame scenoje.
– Ceremonija ilga, ją stebi tūkstančiai žmonių visoje Europoje ir už jos ribų. Kaip sekasi dorotis su jauduliu?
– Tokiose situacijose aš negalvoju – tas pats buvo ir su „Shooting Stars“. Aš moku žengti žingsnį į šalį ir į tai žiūrėti visiškai racionaliai, kaip į savo darbą. Apie tą atsakomybę, apie dėmesį, apie tiesioginę transliaciją, apie teksto apimtį ir tai, jog, kiek įmanoma, viską reikia išmokti atmintinai, apie milžinišką atsakomybę aš negalvoju, nes jei pradėčiau galvoti ir analizuoti, kas manęs laukia, nesusitvarkyčiau su jauduliu. Labai dėkinga tai, kad režisierius ir mano scenos partnerė galvoja panašiai.
– Kadangi Europos kino apdovanojimai yra proga švęsti europietišką kiną, kokie šiemet matyti Europos kino kūrėjų filmai jums paliko didžiausią įspūdį?
– Mačiau ne tiek daug filmų, kaip anksčiau, kai aktyviau keliaudavau po festivalius. Bet turiu paminėti šiemet nominuotą Yorgoso Lanthimoso filmą „Favoritė“, kuris man labai patiko – tai jau palyginus senas filmas, bet dar telpa į šių metų Europos kino akademijos apdovanojimų rėmus.
Nors žmonės labai gerai atsiliepia apie Pedro Almodovaro filmą, man tai nebuvo filmas nr. 1. Tačiau man labai patiko taip pat apdovanojimuose nominuota „Sistemos griovėja“ (rež. Nora Fingscheidt), Claire Denis „Gyvenimas aukštybėse“. Ir „Portrait of a Lady on Fire“ (rež. Céline Sciamma) – nors iš pradžių man jis nepatiko, bet vėliau užkabino. Nuostabi vaidyba, nuostabus scenarijus, tokio gero scenarijaus jau seniai neskaičiau. Tokie yra mano favoritai. O lietuviškų filmų, gaila, nemačiau.
– Kokie yra tavo aktorystės planai?
– Planų yra, bet dar nelabai noriu apie juos kalbėti, nes kai kurie dalykai dar nėra iki galo aiškūs. Aš labai prietaringa (juokiasi).
