„Beveik visi festivalio filmai, išskyrus lietuviškus, yra premjeros Lietuvoje. Maža to, kai kuriuos filmus festivalio „Nepatogus kinas“ žiūrovai pamatys vieni pirmųjų pasaulyje. Pavyzdžiui, uždarymo filmas „Super moterys“ Lietuvą pasieks vos vieną dieną po tarptautinės premjeros Leipcigo dokumentinių filmų festivalyje, – pabrėžė festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis. – Šiais metais turime rekordinį svečių iš užsienio skaičių – savo dalyvavimą patvirtino penkiolika svečių iš vienuolikos šalių, neskaičiuojant Lietuvos režisierių. Todėl bus labai daug susitikimų ir diskusijų po filmų, žiūrovai galės tiesiogiai bendrauti su kino kūrėjais.“
Siekdami žiūrovams padėti susigaudyti programoje, organizatoriai 42 šių metų festivalio filmus suskirstė pagal temas. Tradicinė „Žalioji programa“ pasiūlys filmus, susijusius su aplinkosauga, o programoje „Nereikalingi žmonės“ žiūrovai ras septynis filmus apie asmenų lygiateisiškumą ir nediskriminavimą.
„Viena pagrindinių ir didžiausių šių metų rubrikų, kurią mes pavadinome „Pasaulis 2015“, pasakos apie skurdą, turtinę nelygybę ir tūkstantmečio vystymosi tikslų programą, kuri kaip tik baigiasi 2015 metais. Mes parinkome tokius filmus, kurie kvestionuotų tūkstantmečio tikslų programą, priverstų susimąstyti, ar ji pavyko, ar ne, ir kaip reikia pasauliui judėti tolyn, – pasakojo festivalio „Nepatogus kinas“ direktorius. – Stengiamės žiūrovams pateikti platų kontekstą, kas yra vystymasis, nes pas mus labai dažnai suprantama, kad Afrikos šalys yra kažkur toli, jas reikia šelpti, aukoti, siųsti SMS ir taip rinkti lėšas. Bet ne tai yra esmė. Mūsų programa atskleidžia, kad egzistuoja sisteminės problemos, dėl kurių šios šalys yra užprogramuotos skurdui.“
Nedidelė, bet, anot organizatorių, svarbi rubrika „Tibetas iš arčiau“, kurioje bus parodyti du filmai.
„Jie bus rodomi Dalai Lamos atvykimo į Lietuvą proga, o taip pat dar kartą bandant atkreipti dėmesį į žmogaus teisių padėtį Tibete. Šiuos filmus lydės edukaciniai renginiai, kuriuos rengiame su europarlamentaro Leonido Donskio biuru, – sakė G.Andriukaitis. – Tuo tarpu programa „Visi į gatvę“ leis pasižiūrėti, ar gatvės protestas jau yra išsisėmęs šiais laikais, kai visi savo pozicijas reiškia „Facebooke“.“
„Nepatogaus kino“ filmai yra ne tik aktualūs savo temomis, bet ir pasižymintys aukšta menine verte.
„Visi „Nepatogaus kino“ filmai yra sudalyvavę tarptautiniuose dokumentikos festivaliuose, o kai kurie – net labai sėkmingai. Pavyzdžiui, filmas „Kraujo brolis“, pasakojantis apie jauną amerikietį, kuris išvyko į Indiją savęs ieškoti ir ten pasiliko, sutikęs AIDS sergančius vaikus, šių metų „Sundance“ kino festivalyje laimėjo pagrindinį žiuri prizą. Arba belgų filmas „Arbata ar elektra“ pernai buvo nominuotas geriausio Europos dokumentinio filmo apdovanojimui, – festivalio perliukus vardijo organizatorius. – Kiekvienas žiūrovas, kuris mėgsta gerą dokumentinį kiną, mūsų festivalyje nepamatys primityvios televizinės dokumentikos. O temos iš tiesų rimtos, bet pasaulis, kuriame gyvename, nėra toks gražus ir blizgus, kaip kartais rodo televizija.“
Nepaisant temų rimtumo, anot G.Andriukaičio, dauguma festivalio „Nepatogus kinas“ filmų gali teigiamai pakeisti žiūrovų pasaulėžiūrą ar net įkvėpti.
„Daugelis filmų yra įkvepiantys – herojai yra labai stiprūs ir jie gali sujaudinti žiūrovus ar net įkvėpti pokyčiams. Dalis filmų yra tikrai nuotaikingi. Pavyzdžiui, į festivalį atvyksta vokiečių režisierius Janas Tenhavenas, kuris pristatys savo filmą „Auksinis ruduo“, pasakojantį apie senelius, dalyvaujančius veteranų olimpinėse žaidynėse. Šimtamečiai jame meta diską, bėga sprintą ir trykšta energija“, – šypsojosi festivalio direktorius.
Siekdami, kad „Nepatogaus kino“ filmus pamatytų kuo daugiau žiūrovų, festivalio organizatoriai leidžia patiems žiūrovams nuspręsti, kiek jie gali ir nori mokėti už kiekvieno filmo seansą.
Spalio 23-30 dienomis festivalis „Nepatogus kinas“ vyks Vilniuje, kino teatruose „Multikino“, „Skalvija“ ir „Pasaka“. Vėliau daug festivalio filmų turės galimybę pamatyti ir Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir kitų miestų gyventojai.
