Viena iš judėjimo pionierių Marsha P.Johnson – juodaodė translytė queer bendruomenės lyderė. 1969 metais ji dalyvavo Stounvolo riaušėse, nuo kurių prasidėjo modernus queer teisių judėjimas. Dar po metų, 1970-aisiais, kartu su bendraminčiais Marša P.Johnson organizavo pirmąsias LGBT eitynes Niujorke. 1992 metais jos kūnas rastas Hudsono upėje. Nepaisant neaiškių mirties aplinkybių ir ją lydėjusių protestų, policija atsisakė pradėti tyrimą dėl galimos žmogžudystės. Praėjus 25 metams po jos mirties, Maršos ir jos geriausios draugės Silvijos Riveros – radikalios žmogaus teisių aktyvistės – pastangos kovoti už transbendruomenę vadinamos „revoliucinėmis“, o filmo režisierius teigia, kad šios asmenybės pakeitė ateinančių kartų gyvenimus.
– 1992 m. Marsha p.Johnson buvo rasta negyva vienoje iš Niujorko prieplaukų. Nors mirties aplinkybės atrodė įtartinos, policija nesutiko pradėti tyrimo dėl Marshos žmogžudystės. Kodėl taip įvyko?
– Gaila, tačiau kurdami filmą įsitikinome, kad net paėjus 23 metams nuo Stounvolo, policija nereagavo į nusikaltimus prieš LGBT bendruomenę. 1992 m. maždaug 12–18 proc. nusikaltimų prieš LGBT buvo įvykdyti pačių policininkų. Senoji policininkų karta, dalyvavusi Marshos mirties tyrime, iki šiol nepasikeitė nepasikeitė, vos keli iš jų pripažino savo klaidas.
1992 m. maždaug 12–18 proc. nusikaltimų prieš LGBT buvo įvykdyti pačių policininkų. Senoji policininkų karta, dalyvavusi Marshos mirties tyrime, iki šiol nepasikeitė, vos keli iš jų pripažino savo klaidas.
– Marsha P.Džonson ir Silvija Rivera – žinomos JAV queer bendruomenės aktyvistės. Kuo svarbi jų istorija?
– Pažinojau Marshą ir Silviją asmeniškai. Kai atsikrausčiau į Niujorką 1991 m., queer bendruomenė buvo izoliuota ne tik socialiai, bet ir geografiškai: buvo įprasta queer žmones matyti tik Greenwicho village’e (Niujorko rajonas – aut. pat.) Christopherio gatvėje. Toje gatvėje Marshą galėjai sutikti beveik kasdien. Jos šypsena, gėlės plaukuose tapo queer bendruomenės simboliais, nes Marsha savo juoką naudojo kaip politinę žinutę – už žmogaus teises ji kovojo pasitelkdama meilę gyvenimui. Geriausia Marshos draugė Silvija Rivera buvo kitokia – ji atvirai reiškė pyktį, netoleravo neteisybės. Kai Marsha mirė, Silvija tapo politinio judėjimo už translygybę lydere.
– Nors Marsha ir Silvija atstovavo gana daug žmonių vienijančiai trans žmonių bendruomenei, tačiau politiniuose LGBT bendruomenės susibūrimuose balsas joms dažnai net nebūdavo suteikiamas. Filme rodoma archyvinė medžiaga, kai po vieno tokio protesto, kurio metu Silvija buvo nušvilpta pačios bendruomenės, ji bando nusižudyti. Kodėl transžmonės buvo diskriminuojami pačios LGBT bendruomenės?
– Septyniasdešimtaisiais buvo siekiama trans žmones apskritai pašalinti iš lesbiečių, gėjų ir biseksualų eitynių. Tuo metu JAV vis plačiau sklido feminizmo idėjos, kurios buvo priešiškos drag queens ir moterims, kurios persirenginėjo vyrais: dalis aktyvistų tai laikė šaipymusi iš moteriškumo. Baltieji gėjai vyrai taip pat neigiamai vertino transžmones, nes manė, kad vienintelis kelias būti pripažintiems – tapti normatyvaus sociumo dalimi, tapti tokiems, kokia yra visuomenė. O dauguma transžmonių niekada nebuvo normatyvūs, jie žinojo, kad nėra tokie patys kaip likusi visuomenės dalis ir nebandė niekam įtikti.
– Istorija dažnai nutyli, kad transžmonės aktyviai dalyvavo Stounvolo riaušėse, kurios laikomos LGBT judėjimo Vakaruose pradžia. Filme pasakojama, kad tarp jų buvo ir Marsha P.Johnson bei Sylvia Rivera.
– Taip, o praėjus pirmoms Stounvolo riaušių dienoms, dvylikos žmonių grupė pradėjo diskutuoti, kaip reikėtų elgtis toliau. Tai tapo pirmąja modernia LGBT organizacija, kuri buvo pavadinta „Gay liberation front“, Marsha ir Silvija buvo vienos iš organizacijos įkūrėjų. Tad galima teigti, kad jos buvo ne tik aktyvios protestų dalyvės, kovotojos, tačiau kūrė pagrindą judėjimui, kuris vėliau pakeitė ateinančių kartų gyvenimus. Vadinu jas LGBT bendruomenės architektėmis – jos organizavo ir pirmąsias bendruomenės eitynes, įvykusias 1970-ųjų birželį Niujorke.
Nors Silvija niekada nenustojo tikėti, kad drastiški pokyčiai visuomenėje įmanomi, deja, ji nebuvo pripažinta Stounvolo judėjimo lydere. Niujorko LGBT judėjime ne visuomet buvo erdvės raidei „T“. Vis dėlto manau, kad be Silvijos pastangų istorija būtų pasisukusi visai kita linkme.
– Marshos ir Silvijos darbai iš esmės keičia tai, kaip mes suprantame Stounvolo riaušes – dažniausiai jo siejamos su homoseksualiais baltaodžiais vyrais. Kiek svarbus transbendruomenės indėlis, kuriant modernią queer istoriją?
– Transžmonės buvo ir yra nepatogūs visiems – tiek heteronormatyviems žmonėms, tiek normatyviajai LGBT bendruomenės daliai. Štai kodėl jie stovėjo pirmose riaušių eilėse Stounvole, kai teko kovoti su policija – psichologiškai kovoti jie buvo pasiruošę daug labiau nei baltieji vyrai gėjai. Dauguma transžmonių – tuo metu jie vadino save transvestitais – gyveno parke kitoje gatvės pusėje, jie neturėjo kur miegoti ar praustis. Kai prasidėjo policijos reidas, ši bendruomenė neturėjo ko prarasti, nes buvo savo namuose. Nors istorija neakcentuoja transžmonių indėlio į Stounvolo riaušes, be transbendruomenės revoliucija nebūtų įvykusi. Transžmonių kova gatvėse pradėjo pasaulinę LGBT teisių revoliuciją.
– Lietuvoje queer bendruomenė taip pat nesijaučia saugiai. Ką patartumėte žmonėms, kurie nedrįsta atsiskleisti?
– Jauni žmonės šiame filme išgirs istoriją apie tai, kaip iniciatyva, lyderystė, aktyvizmas pasiekia rezultatų ir keičia pasaulį, kuriame gyvename. Marsha ir Silvija susidūrė su tokiomis pačiomis problemomis ir baimėmis, kokias išgyvena queer aktyvistai šalyse, kuriose bendruomenė dar stokoja pripažinimo. Kurti queer festivalį Vilniuje, būti tokio festivalio dalimi reiškia kurti istoriją. Tiek žiūrovai, išdrįsę nugalėti vidines baimes ir atėję į renginius, tiek festivalio organizatoriai žengia esminius žingsnius, kad pakeistų esamą situaciją.
Dokumentinis filmas „Maršos P. Džonson mirtis ir gyvenimas“ rodomas rugsėjo 16 d., 16.45 val., kino centre „Skalvija”. Įėjimas – auka nuo vieno cento, tad už filmą mokate tiek, kiek galite.
