Trejus metus filmuotoje juostoje fotografijos legendos portretas kuriamas parodant jį ne tik prikaustytą senatvės negalios, dirbantį su savo archyvais, naujai atrandamą užsienyje, bet ir vėl į rankas paėmusį fotoaparatą. Anot režisieriaus, jam svarbu pamėginti parodyti Sutkaus fotografavimo metodą: kaip jis bendrauja su savo herojais ir kaip jam pačiam pavyksta sukurti tokius atvirus ir gilius portretus.
Filme fotografas susitinka su Vytautu Landsbergiu, šviesaus atminimo Irena Veisaite, vaikais kino stovykloje ir su jais bendraudamas, juos fotografuodamas atskleidžia ir savo paties portretą, jautrias ir skaudžias gyvenimo patirtis, kurių persmelkta ne tik jo paties istorija, kasdienybė, bet ir kūryba.
Dokumentinės juostos „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“ premjera – šį penktadienį, spalio 11 d., festivalyje „Scanorama“. Tačiau režisieriaus V.V.Landsbergio teigimu, dar šiais metais planuojama ir didžioji filmo peržiūra Nacionalinėje dailės galerijoje, drauge su pačiu fotografu Sutkumi ir jo bičiuliais.
Prieš festivalinę filmo premjerą su režisieriumi pasikalbėjome apie namudinius jo kino kūrimo metodus, įsimintiniausius Sutkaus darbus, lėtąją dokumentiką ir kūrybą – kaip prakeiksmą ir malonę.
– Atrodytų neįtikėtina, kad iki šiol neturėjome filmo apie Sutkų – neabejotinai vieną ryškiausių Lietuvos fotografijos meistrų, su kurio darbais užaugo jau ne viena karta. Kur čia galėtų būti šuo pakastas – mes mažai branginame ir vertiname tuos, kuriais žavimės?
– Lietuvoje nėra pasidžiaugimo kitu žmogumi tradicijos. Esame valstiečiai, kurie paprastai laukia, kol kas nors numirs, o tada jau galima bus ir apraudoti, pagerbti kokiu monumentu. Bet man tokia monumentalistikos formulė nėra priimtina.
Štai kodėl daugelį filmų kūriau ir tebekuriu apie tuos žmones, kurių darbus vertinu, kurie man brangūs kaip žmonės. Džiaugiuosi, kad prieš dvidešimt dvejus metus pavyko padaryti pirmą filmą apie Joną Meką. Tuomet jis ne tik kad nebuvo dar paverstas legenda, bet net priešingai – buvo manančių, kad tai pusdurnis iš Niujorko, nenulaikantis rankose kameros, nes yra nuolatos girtas. Gerai, kad su laiku toks požiūris pasikeitė ir Mekas atranda vietą ir mūsų pačių kultūroje.
Sutkus jau savaime yra legenda, todėl jo nereikia ir legalizuoti.
Sutkus jau savaime yra legenda, todėl jo nereikia ir legalizuoti. Gal todėl kino kūrėjams ir atrodė, kad to visiškai užtenka, o savo darbais jis pats ir pratęsia bei nuolatos papildo šį garbingą savo statusą.
Kita vertus, kiek man žinoma, anksčiau būta bandymų jį filmuoti, bet, suprantu, kad pats Sutkus nėra lengvas riešutėlis, todėl pastangos jį prakalbinti baigėsi be jokio apčiuopiamo rezultato.
– Kaip tuomet pavyko jums?
– Mums pavyko susidraugauti. Iki šiol aš esu privatininkas-namudininkas, mėgstantis kurti filmus apie tuos, kuriuos pažįstu, ką myliu, kas man aišku, nes yra savi. Mano kino portretų žanras prasidėjo nuo žmonių, kuriuos matydavau savo tėvų namuose – Petro Repšio, Stasio Eidrigevičiaus bei kitų.
Žinoma, vėliau tas laukas plėtėsi ir atsirado filmų apie žmones, kurių iki tol nežinojau, bet tapatumo prasme juos atpažindavau kaip savus ir net laikydavau savotiškais vedliais. Yra sakoma, kad bendrauti reikia su protingesniais už save, nes tik tuomet ko nors gali išmokti. Tad filmai apie poetus Alfonsą Nyką-Niliūną, Henriką Nagį, Vytautą P.Bložę ir daugelį kitų mane patį augino.
Kai save atpažįsti kitame, o jį – savyje, tuomet jau gali ir šį bei tą apie jį papasakoti.
Tas pats vyko ir su Sutkumi, tik čia pradžioje mudviem reikėjo vienas kitą prisijaukinti ir susidraugauti. Pagelbėjo tam tikras panašumas: abu esame ne konflikto žmonės, ne kraštutinių radikalumų mėgėjai. Ir kai save atpažįsti kitame, o jį – savyje, tuomet jau gali ir šį bei tą apie jį papasakoti.
– Nors iki filmavimo pradžios neturėjote santykio su fotografu, tačiau neabejoju, kad gerai žinojote jo darbus. Kokia pirmoji vaizdinė asociacija kyla vos išgirdus Sutkaus pavardę?
– Tai liūdnieji Sutkaus vaikai, kurie mane lydi daugybę metų. Tie vaikai nelyg senukai: jie nesidžiaugia gyvenimu, nesišypso, žiūri tokiais skaudžiai veriančiais žvilgsniais tartum į niekur. Aš ir pats Rudnosiuko istorijas ėmiau rašyti bandydamas pabėgti nuo šitokio liūdnumo, stengdamasis savyje ir kituose kažkokiu būdu išspręsti tą, kaip man rodės, su okupacijos žaizdomis ir istoriniais virsmais ištikusį mus liūdesį.
Kažkuria prasme Sutkaus darbai man buvo tartum fetišas, parodantis, kad liūdėti gyvenime taip pat yra normalu. Net ir vaikams. Jo fotografijų ciklas iš Aklųjų internato yra aukščiausias pilotažas, ką aš išvis esu matęs fotografijoje. Šie darbai mane patį tartum atrakino, kažką implantavo naujo ir būtent tai leido gyventi.
Sutkaus darbai mane patį tartum atrakino, kažką implantavo naujo ir būtent tai leido gyventi.
Pastaruoju metu dirbant su jaunimu, man labai svarbūs tapo žodžiai „sielos vartai“. Pastebėjau, kad vaikai, kurie perėjo sielvartą, daro labai rimtus darbus. Kartais tą sielvartą, žinoma, neduok Dieve, galima pereiti gyvenime patiriant sukrėtimus ar nelaimes. O galima ir simuliaciniu būdu per meną ir kūrybą.
Stovyklose su vaikais dažnai dainuojame dainas. Yra tokių, be galo liūdnų, kaip „Teka teka...“, arba „Jei ne auksinės vasaros...“, kurias jie visada prašo pakartoti. Galvoju, kodėl būtent tokias dainas ir prieinu prie išvados, kad vaikams patinka atvertos sielos vartelių būsena. Ir tai yra bazinė patirtis: iš to paskui jau galima kurti komediją arba žaisti kvailiojant.
Sutkaus darbai – tai sielos varteliai į savo mažą liūdintį žmogų.
– Ką pačiam svarbu buvo papasakoti apie A.Sutkų, kokias jo savybes, bruožus, patirtis atskleisti?
– Kurdamas dokumentinį filmą aš noriu mažiau žinoti, mažiau diktuoti, bet labiau laukiu ir žiūriu, kas nutiks, kaip žmogus pats atsivers. Pradžioje tai įvardyčiau prastos šeimininkės būsena, kai atrodo, jog viskas, kas po ranka, tas ir tinka.
Pamenu, buvau baigęs kino stovyklą su labai stipriais ir atviros sielos vaikais. Tuomet jų paklausiau, ar nenorėtų susitikti su tokio lygio meistru kaip Sutkus. Ir, žinoma, jie labai apsidžiaugė. Tuo metu dar neturėjau jokios medžiagos filmui, todėl pagalvojau, kad tai galėtų būti pradžia.
Kai su Sutkum pasidalinau mintimi apie galimybę kelias dienas praleisti su kinu besidominčiais vaikais ir pasidalinti savo patirtimi, jis iškart sutiko ir prisipažino, kad tai buvo jo sena svajonė ir net savotiškas kompleksas.
Kurdamas dokumentinį filmą aš noriu mažiau žinoti, mažiau diktuoti, bet labiau laukiu ir žiūriu, kas nutiks, kaip žmogus pats atvers.
Pasirodo, niekam jo neprireikė akademinėje veikloje, visur buvo apsieita be jo patirties, o turint galvoje, ką jis nuveikė Lietuvos fotografijai, tai atrodo sunkiai paaiškinama. Tad fotografas labai pagarbiai pažvelgė į šią galimybę, o tie vaikai jam pačiam suteikė dar vieną netikėtą gyvenimo perspektyvą.
Pradžioje galvojau, kad juostoje iš šio susitikimo panaudosiu tik nedidelį fragmentėlį, bet galiausiai tai tapo viso filmo ašimi ir leitmotyvu.
Būtent šioje stovykloje Sutkus atsiskleidė ne tik kaip bendruomenės žmogus – žinoma, kaip kitaip jis būtų sutelkęs Fotografijos meno draugiją, bet kartu ir kaip išmintingas pedagogas. Stovyklos metu vaikams jis duodavo užduotis, ką fotografuoti, o pabaigoje surengėme jų darbų parodą. Ir žiūrėdamas į tas vaikų fotografijas Sutkus, nuėmęs skrybėlę, sakė: „Šita nuotrauka geresnė nei mano. O šitaip gerai nebūčiau padaręs.“
Tai yra yra be galo svarbi žinia ne tik tiems vaikams, bet ir žiūrovams: mes visi galime tapti laipteliais kitiems.
Įsivaizduokite jaunuoliui išgirsti tokį vertinimą iš meistro... Šitaip Sutkus tartum mostelėjo sparnu palaimindamas beprasidedančią naująją bangą ir pasakydamas – eikite ir darykite, jūs tai galite, nes esate genijai. Ir tai, man rodos, yra be galo svarbi žinia ne tik tiems vaikams, bet ir žiūrovams: mes visi galime tapti laipteliais kitiems.
– Ar dirbant prie filmo nebuvo jausmo, kad šis darbas jau šiek tiek pavėluotas. Juk filme Sutkų dažniausiai matome sėdintį vežimėlyje ar vos paeinantį besiramščiuojant lazdomis. Tam tikra prasme, jis parodomas ir kaip jau nueinanti legenda.
– Į šį klausimą atsakysiu iš toliau. Kai režisierius Sergejus Loznica sukūrė filmą „Mr.Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“, aš maniau, kad tėvo, Sąjūdžio, laisvės tema jau yra išsemta.
Tačiau dabar, ypač po mamos mirties būdamas arti savo tėvo, pamačiau, kad be galo įdomus dalykas yra brandi senatvė. Ji ima skleistis kaip išmintis, nes žmogus jau niekur nebeskuba ir tai jam leidžia kalbėti apibendrinimo perlais.
Žmogui darant karjerą, bandant kažką pakeisti ar nugalėti, neįmanoma atrasti ramybės ir į savo laiką pažvelgt iš amžinybės perspektyvos.
Žmogui darant karjerą, bandant kažką pakeisti ar nugalėti, neįmanoma atrasti ramybės ir į savo laiką pažvelgt iš amžinybės perspektyvos. Tad senatvę man norisi matyti kaip didžiulį lobį ir malonę.
Ir išties, pagal pirminį sumanymą vienas iš filmo apie Sutkų motyvų kaip tik ir turėjo būti jo senatvė – kaip jis ir jo aplinka su tuo gyvena, kaip tai nėra paprasta ir kiek pastangų reikalauja. Bet paskui aš gan radikaliai pakeičiau šį planą, nes supratau, kad ne apie tai yra Sutkus ir visa jo kūryba.
– Įdomu tai, kad filmą padarėte spalvotą – tai labai kontrastuoja su juodai balta Sutkaus fotografija. Kodėl pasirinkote tokį, sakyčiau, netikėtą sprendimą?
– Esi visiškai teisus – pirmoji filmo versija kaip tik ir buvo tokia, o po pirmųjų metų filmavimo buvome tikri, kad į premjerą važiuos juodai baltas filmas.
Gyvenimas yra ir spalvotas ir būtent spalvoje Sutkaus darbai gali dar labiau išryškėti.
Tačiau kažkurią akimirką suvokiau, kad mes einame lengviausiai nuspėjamu keliu. O juk gyvenimas yra ir spalvotas ir būtent spalvoje Sutkaus darbai gali dar labiau išryškėti. Maža to, spalva yra ir pretekstas apmąstyti, kodėl fotografas kūrė juodai baltus darbus.
Po filmavimo Nidoje, tų kadrų, kai Sutkus žiūri į debesis, man tapo tiesiog gaila atsisakyti spalvos. Tad šis sprendimas – grynai intuityvus.
– Filme užfiksavote ir, sakyčiau, istorinį Sutkaus ir prof. Vytauto Landsbergio susitikimą. Tam tikra prasme jie abu yra iš skirtingų pozicijų. Juk Antanas savo darbuose įamžino sovietmečio epochą, o atkūrus Nepriklausomybę nustojo fotografuoti teigdamas, kad jo herojus mirė, emigravo arba prasigėrė. Kita vertus, kuriant, o vėliau bandant išlaikyti Fotografijos meno draugiją, Sutkui teko flirtuoti su to meto valdžia, tad jam buvo gerai pažįstamas ir nomenklatūros gyvenimas. Ir dar: Nepriklausomybės atkūrimas stipriai paveikė jo įkurtos ir puoselėtos Draugijos gyvenimą, buitį, kūrybos ir pragyvenimo galimybes, tad man įdomu, ar jo sąmonėje nebuvo tokios nuostatos, kad Landsbergis ne tik sugriovė kolūkius, bet ir prisidėjo prie radikalaus fotografų gyvenimo pablogėjimo?
– Antanas tikrai jautėsi taip, kad į susitikimą su tėvuku ateina iš kitos barikadų pusės. Tačiau jis labai apsidžiaugė, kai buvo šiltai priimtas į glėbį. Ir jie abu suvokė, kad nors yra iš skirtingų pusių, tačiau niekada nebuvo spjovę į tą kitą pusę.
Beje, netrukus Vokietijos leidykla išleis jo fotografijų albumą, skirtą nomenklatūrai, tad jis neslepia to, kad bendravo ir net savotiškai buvo tos sistemos dalimi. Bet tas susitikimas peraugo ir į netikėtą bendradarbiavimą – šiai knygai tėvukas parašė įžangą.
Nomenklatūros fotografijas šiandien galime skaityti labai įvairiai. Man gražu ir reikšminga tai, kad ten taip pat esama žmogiškumo – ir tai stipriausias Sutkaus propaguojamo humanizmo paliudijimas. O juk būtų labai paprasta visa tai tiesiog nurašyti okupacinės sistemos padariniams.
Sutkaus ir Landsbergio susitikimas, visų pirma, buvo žmogaus susitikimas su žmogumi. Ir judviejų nuostatose tas žmogiškumas yra esminė gija.
Kita vertus, tie veidai paženklinti baisiu standartizuoto ir formalizuoto žmogaus su valdininko kauke štampu. Dabar tokius veidus galime matyti tarp Putino kalbų klausytojų Kremliaus rūmuose. Ordinais ir medaliais nusagstytos krūtinės ir visų vienodi veidai – tai karikatūriško žmogaus atvaizdas. Stebėtina, kad, praėjus keturiems dešimtmečiams, tai niekur nepradingo, bet ir toliau veikia ir siautėja.
Sutkaus ir Landsbergio susitikimas, visų pirma, buvo žmogaus susitikimas su žmogumi. Ir judviejų nuostatose tas žmogiškumas yra esminė gija, leidžianti ir liūdno vaiko, ir kaimo žmogaus, ir pasimetusio kostiumuoto komunisto veide pamatyti žmogų.
Žvelgdamas į Sutkaus darbus, juos matau kaip tos epochos, kurioje nebuvo jau tiek daug džiaugsmo ir laimės, kaip rašyta sovietinėje spaudoje, metraštį. Jis objektyviai fiksavo tai, kas buvo matoma tikrovėje. Ši žmogaus tapatybė labai tiksliai nusako ir vidines konkretaus asmens, o kartu ir tautos būsenas.
– Nuostabu ir tai, kad filme matome vėl fotografuojantį Sutkų. Čia pat kino kadruose šmėkšteli susitikimų su vaikais, Landsbergiu ar Irena Veisaite padarytos nuotraukos. Ar tai yra jūsų komandos nuopelnas, ar fotoaparatą jau buvo paėmęs anksčiau?
– Po sūnaus netekties Sutkus metė fotografuoti ir dirbo tik su savo archyvais. Bet kai sesijoje su vaikais paprašėme jo išsitraukti fotoaparatą, jis tą ir padarė ir ėmė fotografuoti. Tai buvo didžiulis laimėjimas, kuriuo iki šiol be galo džiaugiuosi.
Po sūnaus netekties Sutkus metė fotografuoti ir dirbo tik su savo archyvais.
Filme man buvo svarbu pamėginti parodyti jo darbo su žmogumi metodą, kaip jis bendrauja su savo herojais ir kaip jam pavyksta sukurti tokius atvirus, gilius portretus.
Tad galvodamas apie filmo siužetą, klausiau jo, su kokiais žmonėmis jis norėtų susitikti ir juos pafotografuoti. Sutkus paminėjo mano tėvą, taip pat Irena Veisaitę, Julių Sasnauską, Gidoną Kremerį. Deja, pastarosios dvi sesijos į filmą tiesiog netilpo.
– Tad kokia ta Sutkaus žmogaus fotografavimo paslaptis?
– Jis nefotografuoja, o pirmiausia kalba apie gyvenimą ir jo sudėtingumus. Antanas atsiveria pats, o tada klausia, kaip gyveni tu, kas tau yra nutikę? Ir tuomet, pamatęs besąlygišką atvirumą, tas žmogus taip pats atsiliepia į kvietimą nuoširdumu. Taip prasideda dvi išpažintys, kur bendrauja sielos ir akys.
Antanas atsiveria pats, o tada klausia, kaip gyveni tu, kas tau yra nutikę?
Ši praktika man buvo labai svarbi ir pačiam kaip kino režisieriui. Nes juk visada yra pagunda turėti greitą rezultatą – ateiti, paklausinėti, pafilmuoti ir baigti. Bet akivaizdu, kad šis kelias veda mažiau įdomiu ir prasmingu keliu. Kūryboje, kurioje esminiu dalyku yra santykis, skubėjimo visada stengiausi išvengti.
– Filme vienas vaikas Sutkui užduoda klausimą: „kas jums buvo fotografija – prakeiksmas ar palaiminimas?“ Jo atsakymas galiausiai sukrečia...
– Taip, tai buvo visai nevaikiškas klausimas. Po šio klausimo Sutkus labai susimąstė ir tą akimirką nieko neatsakė. Tik po kurio laiko, filmuojant pokalbį namuose, aš tą klausimą jam vėl pakartojau. Ir fotografas pripažino, kad tai buvo prakeiksmas, tiesa, su Dievo pirštu.
Šviesius dalykus savo darbais jis galėjo padaryti tik su labai didele auka. Man rodos, iki šiol jis neturi atsakymo, ar tai, kad svarstyklių lėkšteles nusvėrė fotografija, o ne gyvenimas ir santykiai su artimaisiais, tikrai yra vertinga.
Šviesius dalykus savo darbais jis galėjo padaryti tik su labai didele auka.
Žvelgdami iš amžinybės perspektyvos, daugelis mūsų gal sakytų, kad vertėjo, nes jei žmogus turi talentą, privalo dėl to aukoti viską, juk jo darbus išteisins istorija.
Tačiau pačiam fotografui tai dar nėra išspręsta problema. Ši dilema tarp didelių pasiekimų ir mažų praradimų atėjus brandos amžiuje tampa ypač jautri. Nes tuomet tie maži praradimai pasirodo esantys esminiai.
– Paprastai į filmą patenka tik labai nedidelė nufilmuotos medžiagos dalis. Ar iš to, kas liko, galėtumėte padaryti dar vieną, o gal net kelis filmus?
– Šis filmas kurtas trejus metus – pradėtas prieš pandemiją ir baigtas popandeminiu laikotarpiu. Tai buvo laikas, kai nujautėme, jog mes gyvename tarsi visai gerai, o cituojant Jurgį Kunčiną – „beveik laimingi“. Bet tame „beveik“ ir yra didžioji pragaištis.
Juk dabar taip pasakyti jau nebegalėtume. Šiandieninės karo Ukrainoje aplinkybės reikalauja kalbėti nebe nuojautomis ar nutylėjimais, bet atvirai ir gal net šiek tiek deklaratyviai. Tad jei dabar iš naujo daryčiau šį filmą, jis būtų visiškai kitoks.
Jei dabar iš naujo daryčiau šį filmą, jis būtų visiškai kitoks.
Pats A.Sutkus minėjo, kad jei turėtų daugiau sveikatos, būtų norėjęs vyki į ukrainiečių pabėgėlių centrus ir juos kalbinti bei fotografuoti. Ir iš to galima būtų buvę daryti atskirą filmą. Tai būtų buvęs šiurpus filmas, toks, kokio ir reikalauja dabartinis laikas.
Tuo tarpu šis filmas yra kitoks – tai fotografijos meistro ir jautraus, atviro, gilaus žmogaus Antano Sutkaus portretas.
