N.Šivickas (1925–2018) po Antrojo pasaulinio karo bėgo iš Lietuvos, mokėsi Štutgarto meno akademijoje, vėliau išvyko į Kolumbiją, kur gyveno ir kūrė iki gyvenimo pabaigos.
„Nijolė buvo tikra menininkė, visada sugebėdavusi sujaukti pašnekovo protą“, – sako S.Bozzolo, kurio filmo tarptautinė premjera įvyko Leipcigo kino festivalyje.
– Kaip sužinojote apie Nijolę Šivickas ir jos kūrybą?
– Kai prieš daugiau nei dešimtmetį atvykau į Kauną, išgirdau Antano Mockaus gyvenimo istoriją ir ja labai susidomėjau. Tuomet turėjau galimybę gauti dar vieną stipendiją ir vykti į Kolumbiją. 2008 m. susipažinau su pačiu Antanu. Kolumbijoje praleidau daugiau laiko, nei planavau. Apie Antaną parašiau disertaciją, disertacija vėliau tapo knyga, išleista Italijoje. Su Antanu tapome draugais.
Kai 2014 m. vėl atvykau į Kolumbiją, išreiškiau norą susipažinti su Nijole. Žinojau, kad ji menininkė, kad jos istorija labai įdomi. Kolumbijoje ją – Antano Mockaus mamą – net gaubė savotiškas mistiškumo šydas. Visi teigė, kad ji yra labai reikšminga asmenybė, bet tuo pat metu ji liko pasislėpusi.
Kai galų gale susitikome, prisimenu pirmą dalyką, kurį Nijolė man pasakė. Ji paklausė mano vardo ir paprašė, kad parodyčiau savo rankas. Savaitę prieš tai, ruošdamasis žiemai, kapojau malkas, todėl mano rankos vis dar buvo sudiržusios – nesu pratęs prie dažno rankų darbo. Bet kai Nijolė pasižiūrėjo į mano delnus, ji buvo labai patenkinta, manydama, kad dirbu daug. Ir pasakė: „Rytoj ateik į dirbtuves, dirbsi su moliu“.
– Kodėl nusprendėte, kad iš jūsų pažinties gali gimti filmas?
– Mane labai suintrigavo Nijolė ir norėjau papasakoti jos istoriją, ypač – jos santykį su dirbtuvėmis. Tačiau tai nebuvo lengva, nes Nijolė nenorėjo būti filmuojama. Ir tai daryti slapčia reiškė griauti jos pasitikėjimą manimi. Nijolė nekentė kamerų. Nuo tada, kai Antanas tapo populiarus, ji labai nemėgo būti filmuojama.
Galiausiai nutariau pasiūlyti jai mainus – keliauti į Lietuvą mainais už galimybę filmuoti filmą apie ją. Antanas sutiko tapti šio sandorio dalimi. Taip prasidėjo filmo kūrimas, trukęs ketverius metus.
– A.Mockus jūsų filme yra reikšminga figūra. Iš tiesų, tokia reikšminga, jog net būtų galima kelti klausimą, kodėl filmą pavadinote „Nijolė“, o ne „Nijolė ir Antanas“.
– Šio filmo kūrybinis procesas buvo labai stipri patirtis, palietusi kiekvieną iš mūsų. Esu labai dėkingas [prodiuserei] Dagnei Vildžiūnaitei, [montažo režisierei] Silvijai Vilkaitei ir [kompozitorei] Linai Lapelytei – jos norėjo, kad mūsų dėmesio centre atsidurtų būtent Nijolė.
Dar viena priežastis – Nijolė nenorėjo būti žinoma kaip Antano motina. Jei kas nors sakydavo, kad ji yra A.Mockaus mama, Nijolė visad klausdavo: „O kieno tu sesuo? Kieno duktė tu esi? Aš tavęs taip nepristatau, tai kodėl tai darai tu?“
Žinoma, žiūrint strategiškai, tai labai prastas sprendimas, nes jei filmo pavadinime atsidurtų Antanas Mockus, o jam filme būtų daugiau dėmesio, juosta tikriausiai susilauktų daugiau susidomėjimo. Bet Nijolė mums visiems tapo labai svarbi ir norėjome eiti šia vaga, net jei ji ir nėra pati populiariausia.
– Su N.Šivickas praleidote daug laiko. Kokią ją pažinote? Kas jus nustebino?
– Nijolė visada viską kvestionavo, ieškodavo iššūkių. Mane ypač nustebino tai, kokį stiprų santykį ji turėjo su darbu. Nijolė netoleravo minties, jog kas nors gali nedirbti. Tačiau darbu ji laikė tik kūrybą. Ji dažnai pykdavo ant Antano, jog jis daug laiko skiria politikai, kai turėtų iš tiesų dirbti – t.y. dirbti kūrybinį darbą.
Dar buvo labai įdomu tai, kad Nijolė dirbtuves laikydavo puikia vieta „patikrinti“ lankytojus. Jei norėjai su ja pasikalbėti, ji tave pakviesdavo į dirbtuves ir stebėdavo tavo reakcijas, žiūrėdavo, ar nebijai susipurvinti rankų, ar nesirūpini dėl manikiūro ir nesibaimini liesti molio. Taip per kelias minutes Nijolė nuspręsdavo, ar toliau tęsti bendravimą su žmogumi, ar ne.
Galiausiai, kai nuvykome į Lietuvą, nuolat klausdavome Nijolės, kas čia vyko prieš 70 metų, ką ji prisimena. Bet jai tai buvo visiškai neįdomu. Ji nuolat klausdavo: „Ką veiksim rytoj?“ Buvo labai keista, nes mes, jauni žmonės, nuolat galvojome apie praeitį, kai Nijolė, būdama 90-ies, rūpinosi tik ateitimi.
– Filme A.Mockus sako, jog jam svarbu, kad žmonės pasimokytų iš jo ir Nijolės patirčių. Ko jūs pats išmokote iš šios istorijos?
– Išmokau labai daug. Mane įkvėpė jųdviejų ryšys. Jie labai saugojo vienas kitą, rūpinosi vienas kitu.
Žavėjausi jų gebėjimu kiekvieną gyvenimo patirtį paversti kažkuo didesniu – manau, kad to Antanas išmoko iš Nijolės. Antanas gyvenimo patirtis transformuoja į filosofines įžvalgas, Nijolė jas vertė meno kūriniais. Ir, kad ir kas benutikdavo, jie abu sugebėdavo išlaikyti savo autentiškumą. Tiek Nijolė, kuri turėjo labai sudėtingą ir turtingą gyvenimo istoriją, tiek Antanas, kuris Kolumbijoje yra super žvaigždė, tačiau toliau eina savo aiškiai nusibrėžtu keliu.
– Filme dėmesį ypatingai traukia Linos Lapelytės kurtas garso takelis. Kodėl nutarėte dirbti būtent su ja?
– Procesas nebuvo labai lengvas, nes Lina yra stipri asmenybė, stipri kūrėja, bet tarp mūsų užsimezgė gražus ryšys. Komandą būrė prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė ir jai tai puikiai pavyko. Komandoje, išskyrus mane, dirbo vien jaunos moterys. Ir tai labai padėjo, fokusą kreipiant į Nijolę.
Kalbant apie filmo garso takelį, turiu pasakyti, kad man labai patinka lietuvių liaudies dainos. Man jos skamba nuostabiai, kartu šiek tiek egzotiškai. Radau įrašus, kuriuose Antano seneliai dainuoja liaudies dainas, jos buvo įrašytos vieno etnologo 9 dešimtmetyje. Man patiko idėja naudoti šiuos įrašus filme, to norėjo ir Antanas. Bet Linai, o taip pat ir likusiai lietuviškos komandos daliai, jos kėlė asociacijas su praeities kino kalba, sovietmečiu kurtais dokumentiniais filmais, nuo kurių jos norėjo nutolti.
Lina į filmą atnešė absoliučiai šiuolaikišką garsą. Ir galiausiai tai puikiai suveikė, nes muzika atliepė Nijolės asmenybę. Nijolė galėto atrodyti labai rimta ir dalis garso takelio taip ir suskamba, tačiau geriau pažinus Nijolę, pasigirsdavo ironija, lengvumas, vaikiškumas – visą tai girdime muzikoje.
– „Nijolė“ yra bendros gamybos filmas. Ar buvo sudėtinga dirbti su kino profesionalais iš skirtingų valstybių?
– Tai buvo nuostabi patirtis. Manau, tai pirmas bendros gamybos filmas tarp Lietuvos, Kolumbijos ir Italijos.
Šiek tiek keista buvo tai, kad Nijolė ir Antanas sietini tiek su Lietuva, tiek su Kolumbija, visi dirbantys prie filmo buvo arba iš Lietuvos, arba iš Kolumbijos – tik aš vienas italas, iš esmės neturintis nieko bendro su nei viena iš šių valstybių. Man buvo įdomu stebėti, kaip lietuviškoji kūrybinės grupės dalis norėjo, jog filme būtų daugiau Kolumbijos, o kolumbiečiai norėjo daugiau Lietuvos. Šis filmas tapo tiltu tarp kultūrų.
