Prieš dvidešimt metų, 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai stojant į Europos sąjungą, režisierius Arūnas Matelis nusprendė imtis grandiozinio kino projekto – nufilmuoti tą dieną Lietuvoje gimsiančius kūdikius, o vėliau, reguliariai, fiksuoti jų gyvenimus.
Šios istorinės dienos išvakarėse apie trisdešimt filmuotojų komandų išsiskirstė po Lietuvos didmiesčių bei mažesnių miestelių ligonines, ketindami nufilmuoti pirmuosius būsimo dokumentinio filmo kadrus.
Tą gegužės 1-ąją gimė 58 kūdikiai, kurie buvo pakrikštyti „pirmąja Lietuvos europiečių“ karta. Maždaug pusės jų gimimas bei pirmosios gyvenimo akimirkos buvo užfiksuotos VHS kino juostose.
Po kelerių metų A.Matelio komanda pratęsė filmavimus - susitikę su šių vaikų šeimomis fiksavo vaikų kasdienybę, namų aplinką, gyvenimo įspūdžius bei mintis.
2008-aisiais ištikus finansinei krizei bei sunkmečiui šis daugybės laiko, finansų ir pajėgumų reikalaujantis projektas buvo kiek apmiręs. Tiesa, besikeičiančios gyvenimo sąlygos ir technologijos žmonėms suteikė galimybę skaitmeninėmis kameromis ar telefonais patiems dokumentuoti savo gyvenimus, tad šių vaikų ankstyvos jaunystės bei paauglystės metai liko įmažinti asmeniniuose šeimų archyvuose.
Kaip pasakojo režisierius E.Belickas, 2021-aisiais A.Matelis su juo pasidalino šio filmo idėja ir pasiūlė pratęsti projektą. „Po metų šie vaikai turėjo tapti pilnamečiais, baigti mokyklas ir rinktis tolesnį gyvenimo kelią – tai svarbus etapas kiekvieno žmogaus gyvenime. Tad reikėjo greitai apsispręsti – ar atgaivinti šio filmo idėją, ar palaidoti ją visiems laikams“, – prisiminė E.Belickas.
– Ar apsispręsti buvo sunku?
– Tiesą sakant, ne. Man labai patiko pati idėja ir supratau, kad tai unikali medžiaga, kurios nebeįmanoma pakartoti. Tad vertėjo eiti iki galo ir padaryti tai, kas buvo pradėta prieš du dešimtmečius.
Turėjau ir asmeninį argumentą – mano dukra Adelė taip pat yra gimusi tais pačiais metais, tik ne gegužę, o rugsėjį. Tad ji irgi yra „euriukų“ kartos atstovė. Jaučiausi pažįstantis šiuos jaunus žmones ir matęs jų gyvenimo patirtis iš labai arti. Man net atrodė, kad žinau, ką jie atsakys į vieną ar kitą klausimą. Tačiau jau po pirmojo interviu supratau, kad mano socialinis burbulas neaprėpia visos įvairovės, o pasaulis aplinkui yra labai skirtingas ir daugiaplanis.
Ir buvo dar vienas svarbus asmeninis argumentas. Pirmuosius šių dvejų-trejų metų vaikų filmavimus darė geras mano pažįstamas, šviesaus atminimo kino operatorius Audrius Kemežys. Tie jo įamžinti kadrai yra labai jautrūs ir subtilūs, tad džiaugiausi galėdamas ne tik prisiliesti prie jo darbo, tačiau ir padaryti viską, kad pasirodytų dar vienas filmas su Audriaus vardu.
– Gal pamenate pirmąjį įspūdį peržiūrėjus visą archyvinę medžiagą, iš kurios turėjote daryti filmą?
– Tai tikrai buvo daugybė valandų iš 2004 m. bei 2006–2008 m. laikotarpio filmavimų. Buvo be galo įdomu, smalsu visa tai peržiūrėti.
Žinoma, pafilmuotų vaikų buvo gerokai mažiau nei trisdešimt – kai kurios šeimos buvo emigravusios, kitų A.Matelio komandai tiesiog nepavyko surasti. Dalis vaikų buvo nufilmuoti gan fragmentiškai, per vieną dieną aplankant du tris, o kai kurių filmavimai truko po dieną ar net kelias.
Susipažinus su visa turima medžiaga, reikėjo atnaujinti santykį su šiais jaunuoliais bei jų šeimomis ir priminti šį projektą. Žinoma, per keliolika metų kai kurie kontaktai pasimetė, kažkas buvo išvykę iš šalies, kažko neradome ir mes.
Su tais, kurie sutiko pratęsti šį projektą sutarėme, kad vos sukaks jiems aštuoniolika, iškart atvažiuosime jų filmuoti. Šitaip galutiniame filmo variante liko vienuolika istorijų – vienuolika „euriukų“ portretų.
– Kaip jaunuoliai priėmė tą faktą, kad dalyvauja šiame projekte, nors patys nesirinko nei gimimo dienos, nei paties filmo?
– Nuo mažų dienų jie jautė tam tikrą savo išskirtinumą ir šiek tiek padidintą dėmesį ne tik dėl paties filmavimo, tačiau ir dėl kartu švęstų gimtadienių. Šios iniciatyvos autorius ir entuziastas buvo tuometinis Europos Parlamento narys Šarūnas Birutis, vėliau tapęs Seimo nariu bei kultūros ministru. Tai jis kasmet, ištisą dešimtmetį, šiems vaikams Vilniuje rengdavo bendrą gimtadienį su žaidimais, edukacijomis, įvairiomis pramogomis. Kažkuria prasme šie vaikai buvo savotiška bendruomenė, o juos jungė gimtadienio data ir Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą.
Na, bet šis kontekstas jau buvo istorija. Tuo tarpu dabar mums reikėjo užmegzti ryšį su jaunuoliais, žengiančiais į pilnametystę. Visų jų patirtys buvo labai skirtingos, kiekvienas savaip išgyveno paauglystę, tad ir skirtingai reagavo į filmavimus: vieni labai jaudinosi, o kiti jautėsi gan laisvai ir filmuotis jiems net patiko.
Tiesa, dėl vienos nepavykusios istorijos jaučiu šiokį tokį skauduliuką. Mes buvome sutarę filmuoti vieną šeimą, gyvenančią emigracijoje. Filmui tai būtų suteikę papildomų atspalvių ir praplėtę geografiją. Tačiau paskutiniu metu prieš pat filmavimą šioje šeimoje įvyko tragedija ir, skaudama širdimi, idėjos teko atsisakyti.
– Nors tiesiogiai emigracija nerodoma, ši tema filme nuskamba itin dažnai.
– Taip. Emigracija yra labai svarbi šios kartos tikrovės dalis ir, natūraliai, filme apie ją nemažai kalbam. Kai kurie įvardija didžiulį emigracijos mastą savo miestelyje, kai kurie galvoja apie darbą užsienyje, o dalis sąmoningai apsisprendžia likti Lietuvoje ir tame taip pat esama migracijos galimybės motyvo.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai filmuojant paskutinį filmo etapą – aštuoniolikmečius jaunuolius?
– Kadangi filmavimo laikas ir pajėgumai buvo riboti, reikėjo ieškoti būdų, kaip greitai rasti bendrą kalbą ir užsitarnauti jų pasitikėjimą. Visada buvo rizikos, mat niekada nežinojai į kokias aplinkybes ir situacijas pateksi. Dar kartą įsitikinau, kad gali ruoštis pokalbiams, nusiteikti susitikimams, tačiau galutiniame variante vis tiek teks improvizuoti ir elgtis spontaniškai. Tačiau tame slypi dokumentikos grožis bei žavesys.
Kitas dalykas – tai nufilmuotos medžiagos kiekiai, kurie dokumentikoje visada būna ypač dideli. Anksčiau maniau, kad filme panaudojama kokie 10–20 proc. nufilmuotos medžiagos, bet dabar suprantu, kad į filmą patenka vos 2–3 proc. Tai, be abejo, susiję ir su tuo, kad skaitmena filmuojame gerokai daugiau, nei anksčiau juosta.
Tad iššūkis buvo atsirinkti tai, kas įdomiausia, iš ko galima sukurti dinamiką, įvairovę, dramą. Ir tai nebuvo paprasta, nes apie kai kuriuos herojus yra tiek geros medžiagos, kad galima būtų padaryti ir po atskirą trumpametražį filmą.
– Kas pačiam buvo svarbiausia filmuojant šiuos pokalbius, ką bandėte užčiuopti?
– Aš pats atsimenu savo vaikystę ir jaunystę Sovietų Sąjungoje, tuo tarpu šie jaunuoliai gimė ir gyvena kitokioje – Europos Sąjungos – realybėje. Todėl man buvo įdomu pamatyti tėvus ir vaikus, pažiūrėti tartum iš šalies, ar esama skirtumų tarp tų, kurie augo nelaisvės sąlygomis, ir šių jaunuolių, gimusių ir brendusių jau laisvoje, europinėje šalyje. Štai kodėl filme kalbinome ir tėvus, o kartais net ir močiutes ar senelius, mat tokiu būdu smalsu pamatyti skirtingas kartų patirtis ir jas palyginti.
Galvodamas apie tai, jaučiu, kad tas pokytis išties egzistuoja. Vos per vieną kartą galima matyti laisvės suteiktas dovanas. Šie jaunuoliai mąsto laisvai ir drąsiai, atvirai išsako savo nuomonę net ir tuomet, jei ji nėra visuotinai priimtina. Kartais mane tai stebina ir gal net šiek nuvilia, tačiau būtent tai ir yra laisvės suteikta galimybė, kuri nebūtinai dera su tavo asmeniniu požiūriu, nuomone ir supratimu.
Kita vertus, kadangi šie jaunuoliai dar nėra nutraukę bambagyslių su savo tėvais ir gyvena jų namuose, natūraliai ir jų pasaulėvaizdį vis dar formuoja vyresnė karta. Todėl šių jaunuolių pasisakymuose kai kur vis dar galima išgirsti tėvų gaideles, toną ar frazes.
Tad kaip mes keičiamės ir kiek prie to prisideda santvarkos pokytis – būtent tai man ir buvo įdomiausia stebėti per šiuos žmones. Filme nesiekiu daryti kažkokių išvadų, bet labiau stebėti ir rodyti tai, kas yra. Aišku, visi šie jaunuoliai yra labai skirtingi, iš skirtingų socialinių aplinkų, šeimų, miestų, su skirtingomis istorijomis ir galimybėmis, tačiau tam tikrą šios kartos vaibą, man rodos, filme galima pajusti.
– O palyginęs save aštuoniolikinį ir dabartinę kartą – ar daug skirtumų pastebite?
– Važiuodamas po filmavimų nuogąstavau, kaip mes padarysime filmą, sulipdysime rišlų pasakojimą, kai šie jaunuoliai kalba sms žinutėmis. Aš, kaip režisierius, vyliausi, kad jie kalbės rišliais sakiniais ir mus užvers nuosekliais pasakojimais... Tačiau buvo visiškai kitaip. Bet operatorius mane nuramino sakydamas, kad būdamas aštuoniolikos išvis prieš kamerą nieko nebūtų pasakęs (juokiasi).
Žinoma, mano kartos jaunystė buvo visiškai kitokia – mes nesėdėjome prie kompiuterių, neskrolinome feisbuke ir twiteryje, daugiau bendravome gyvai, todėl ir mūsų kalbėjimas, man rodos, buvo kitoks. O gal aš tik taip įsivaizduoju?..
Kita vertus, aštuoniolikmečio jausmas, savijauta, matyt, panaši buvo ir prieš tris dešimtmečius, ir dabar. Juk iš esmės visas pasaulis tau po kojomis, durys – atviros, gali rinktis bet kurį kelią, atrodo, viskas yra įmanoma. Tačiau kartu – kiek nežinomybės, baimės, sutrikimo renkantis iš tokios gausybės kelių ir variantų... O jei ne tą pasirinksi?
Dabartinės kartos labai stipriai išgyvena ir visuomenės, tėvų spaudimą, čia žymiai didesnė ir aršesnė konkurencija. Mano laikais vis dėlto, buvo kiek paprasčiau.
– Kas man į akis krito – tai socialinė žmonių įvairovė. Pirmuosiuose filmo kadruose, kuriuose rodomos gimdyklos prieš du dešimtmečius ar gyvenamosios aplinkos po kelerių metų – rodos, visi gyvena labai panašiai. Tačiau dabartiniai vaizdai ir socialinė aplinka šiek tiek net šokiruoja: vienur socialinis būstas, o kitur – prabangūs apartamentai, vieni ant skurdo ribos, o kiti važinėja prabangiais automobiliais. Kaip pats tai paaiškintumėte?
– Taip, socialinės ribos labai prasiplėtusios ir todėl dar ryškesni tampa kraštutinumai. Nors filme rodome palyginus nedaug istorijų – vos vienuolika – ir rimtiems statistiniams tyrimams tai tik lašas jūroje, tačiau ir pats nustebau, kokį skirtingumą ir įvairovę pamatėme. Kažkuria prasme, tai yra mažas Lietuvos modeliukas, atskleidžiantis gan plačią socialinę panoramą.
Nežinau, kiek galima kalbėti apie socialinę nelygybę ir kiek tai nulėmė ar nenulėmė Europos Sąjunga. Daug kas, matyt, priklauso ir nuo asmeninių žmonių savybių, aplinkos, sąlygų, galimybių, net to, kas nuo tavęs asmeniškai nepriklauso, pavyzdžiui, atsitiktinumų. Vieniems gal nutiko nelaimės, kurios paveikė gyvenimus, o kiti gyveno gražiai, be netikėtumų ir galėjo kurtis savo sočius ir laimingus gyvenimus.
Vienas svarbus bendrumas tarp jų visų – tai saugumo jausmas. Filmavome 2022 vasarą – pusmetį jau vykstant karui Ukrainoje ir nori nenori ši tema tapo tam tikru – garsų, minčių, jausmų – fonu. Paklausti, kaip jie jaučiasi šiame neramiame laike, daugelis jaunuolių sakė, kad jei ne Europos Sąjunga ir NATO, savijauta būtų visiškai kitokia.
– Tokio filmo, turinčio ir tam tikrą politinę potekstę, kūrimas yra šiek tiek pavojingas, nes galima lengvai nuslysti į propagandą. Ar pats tokias dilemas sau kėlėte?
– Tik ėmęsis šio filmo sau ir kolegoms pasakiau – nenoriu, kad filme plevėsuotų ES vėliavos, o mes užsiimtume propaganda, maždaug, „kaip dabar visiems gera gyventi“.
Man svarbu buvo kurti dokumentiką ir parodyti tai, kaip yra. Net jei kai kurios vietos ir skamba ar atrodo keistai. Gal todėl sąmoningai į filmą ir įtraukiau kai kuriuos pipirus, kad tai nė už ką neprimintų propagandos, kurią atsimenu dar iš sovietmečio laikų ir nuo kurios, vos prisiminus, nupurto.
– Pats esate labiau žinomas kaip muzikantas, tad šio dokumentinio filmo premjera ir jūsų, kaip režisieriaus, vaidmuo daugeliui bus didžiulis netikėtumas.
– Muzikanto veikla yra vieša, todėl labiau matoma ir atpažįstama. Tačiau tai –hobis, geras laiko praleidimas ir atsijungimas nuo kasdienės mano veiklos. Na, o mano pagrindinis darbas, štai jau beveik trys dešimtmečiai, yra tiesiogiai susijęs su dokumentiniu kinu. Po studijų universitete įsidarbinau „A Propos“ studijoje ir ilgą laiką buvau Vytauto V.Landsbergio filmų montažo režisieriumi.
Vėliau ėmiausi savų projektų – kūriau istorinės tematikos televizijos laidas ir įvairius dokumentinius projektus. Mano kaip režisieriaus debiutas – atkuriamosios dokumentikos filmas „Tumo kodeksas“ – apie Juozą Tumą-Vaižgantą.
Tiesa, jau anksčiau filmuose kartais bandydavau sujungti savo kaip muzikanto bei dokumentalisto patirtis. Jei kartais pritrūkdavo muzikos – pasidarydavau ją pats. Tačiau šį kartą nuo pat pradžių nusprendžiau padirbėti ir su muzika. Mat neretai daugiau laiko užtrunki kitiems aiškindamas, kokia, tavo manymu, turėtų būti muzika – paprasčiau sugroti ir įrašyti pačiam.
Tačiau ir šį kartą gyvenimas pasiūlė savo netikėtumų. Kaip tik praėjusiais metais savo dukrai Adelei padėjau įrašyti kelias jos sukurtas dainas. O tuomet pagalvojau – juk ji tos pačios „euriukų“ kartos, tad ir jos muzika galėtų labai natūraliai tapti šio filmo dalimi. Šitaip mes ėmėme ieškoti temų ir motyvų, kurie tiktų filmo epizodams – taip kartu ir tapome šio filmo muzikos bendraautoriais.
– Filmo „Karta.EU“ istorija baigiasi jaunuoliams sulaukus aštuoniolikos ir pradedant savarankišką gyvenimo kelią. O ar yra planų pratęsti filmavimus ir po kokių penkiolikos metų turėti antrą filmo dalį? Tai galėtų būti visą jų gyvenimą trunkantis serialas.
– Tokių minčių esama. Juk pati filmo idėja ir medžiaga – unikali. Būtų įdomu pamatyti, kaip šių žmonių gyvenimai susiklostė sulaukus kokių trisdešimt penkerių: kaip jie gyvena, kokius kelius pasirinko, kokius darbus dirba. Gal jau būtų sukūrę šeimas ir sulaukę savo pačių vaikų. Įdomu būtų palyginti kokios buvo jų jaunystės viltys ir svajonės ir kas joms nutiko praėjus įvairioms gyvenimo turbulencijoms.
Arba dar vėliau – brandos amžius, kai gyvenimas jau nusistovėjo ir jie reflektuoja savo laiką iš ilgesnės distancijos, turėdami jau didžiules patirtis. Tai labai įdomu.
Šis filmas – tai ne tik vienos kartos dokumentavimas, bet ir tam tikras antropologinis tyrimas, todėl būtų gaila ir skaudu, jei visa tai nutrūktų. Iš esmės ši tema – ilgalaikis projektas, kuris gali turėti dar bent dvi tris dalis. Tikiuosi, kad kas nors būtinai šį darbą pratęs ir jau po kelerių metų imsis tolesnių filmavimų.
