Berlyno kino festivalyje premjerą šventęs ir nuo spalio 18 d. Lietuvos kino teatruose pasirodysiantis filmas yra sukurtas pagal Heinzo Strunko to paties pavadinimo romaną, tačiau režisierius sako, jog kurdamas filmą išvadavo istoriją nuo klišių, bandančių „suprasti“ ar „pateisinti“ F.Honkos veiksmus – kad tik filmas neatrodytų kaip „Džokeris“.
Apie tai, kokį dialogą su kinu šiuo filmu mezga ir kaip reaguoja į griežtus kritikų atsiliepimus, interviu 15min pasakoja Fatih Akinas.
– Kas tapo jūsų pirmuoju impulsu sukurti filmą apie Fritzą Honką – jo paties istorija ar apie jį parašytas romanas?
– Tikriausiai pirmuoju impulsu turėčiau laikyti pačią istoriją. Bet viskas buvo taip – dar prieš pasirodant romanui, sužinojau apie jį skaitydamas laikraštį. Tarp būsimų knygų buvo paminėtas romanas apie Fritzą Honką, serijinį žudiką Hamburge, mieste, kuriame gimiau ir gyvenau. Trumpas aprašymas iškart sužadino mano smalsumą ir kai tik knyga buvo išleista, buvau vienas pirmųjų knygyno lankytojų tądien. Nusipirkau knygą – ji nėra labai stora – ir vos po pusantros valandos paskambinau leidėjui dėl knygos teisių.
Nežinojau, ar kursiu filmą, ar ne – tuo metu dar turėjau nemažai dvejonių ir dirbau su kitu projektu, „Iš niekur“. Bet kai tik jis buvo baigtas, iškart ėmiausi kurti „Auksinę pirštinę“. Pajaučiau, jog šioje istorijoje yra smurto elementas, prie kurio ankstesniuose savo projektuose negalėjau prisiliesti.
– Jūsų filme atsisakoma mėginti suprasti ar paaiškinti protagonisto veiksmus. Kokius režisūrinius iššūkius sukėlė šis sprendimas?
– Prieš kelias dienas žiūrėjau „Džokerį“. Jis pilnas holivudinių paaiškinimų ir pateisinimų, kodėl personažas elgiasi taip, kaip elgiasi – vaikystėje jis patyrė seksualinę prievartą, susidūrė su smurtu ir t.t. Šios klišės buvo ir romane, o romanas yra paremtas realybe. Tačiau jaučiau, kad jei visa tai perkelčiau į kino ekraną, sukurčiau „Džokerį“. O „Džokerio“ su jo holivudiniais paaiškinimais sukurti tikrai nenorėjau.
Kai kuriems dalykams paaiškinimo tiesiog nėra. Žiūrovams, kritikams kartais sunku tai suprasti. O man įdomu svarstyti, ką reiškia paaiškinimo nebuvimas, kas yra toji tamsa, tuštuma, nihilizmas.
Tokiu atveju natūraliai kyla klausimas – kaip aš galiu kurti empatišką santykį su protagonistu, jei nenaudosiu visų minėtų klišių? Arba jei nekursiu komedijos? Nes nors filme yra humoro elementų, jį būtų sunku laikyti komedija.
Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, aktorių atrankos metu atradau įdomų dalyką. Jei renkiesi filmuoti jauną aktorių [Fritzą Honką suvadino 23-erių metų aktorius Jonas Dessleris – aut. past.], iškart pajauti, jog jaunystė savyje talpina nekaltumą, kurio nepaslėpsi, kad ir kokį makiažo sluoksnį ant aktoriaus beuždėtum. Jauno žmogaus akyse yra kažkas, kas spinduliuoja tyrumą, su kuriuo empatizuojiesi. Taip pavyko neteisinant personažo veiksmų sukurti jo ryšį su auditorija.
– Nemažai žiūrovų pripažįsta, kad žiūrėti „Auksinę pirštinės“ jiems buvo mažų mažiausiai nemalonu. Sąmoningai siekėte žiūrovą pastatyti į nepatogią padėtį?
– Turiu pasakyti, kad taip. Šis filmas yra mano dialogas su kinu, jis kelia klausimą, koks kinas apskritai turėtų būti.
Mano manymu, kino žiūrėjimas turi skirtis nuo „Netflix“ žiūrėjimo. Taip, serialai yra puikiai parašyti, bet aš abejoju, kad jie iš tiesų paliečia žiūrovą – bent jau žiūrėjimo metu. Iš kino tikiuosi, kad jis man suteiks galimybę patirti tai, ko negalėčiau patirti namie, atsainiai žiūrėdamas „Amazon“ ar „Netflix“ produkciją. Dėl šios priežasties norėjau sukurti labai kūnišką, laukinį, žiūrovui iššūkį metantį filmą. Aš tikiu žiūrovu, tikiu, kad jis to iššūkio nori ir yra jo pasiilgęs. Ir turiu pasakyti, kad filmas Vokietijoje buvo pakankamai sėkmingas.
– Po tarptautinės premjeros Berlyno kino festivalyje, filmas sulaukė nemažai recenzijų. Kai kuriose jų „Auksinė pirštinė“ yra kaltinama mizoginija, ciniškumu, moralės pamynimu. Jaučiatės nesuprastas?
– Manau, kad tokios recenzijos daugiau pasako apie jas rašiusius kritikus, o ne apie mano filmą. Man atrodo, jog daug kritikų, kaip ir didžioji dalis visuomenės, yra užprogramuoti – jei visuomenė nenori priimti nihilizmo, reiktų susimąstyti, kodėl ji jį atmeta. O kai filmas yra kaltinamas bjaurumu, tai yra kritiko, ne mano estetikos matas. Man pačiam atrodo, kad šis pasaulis yra labai gražus ir kad tame, ką sukūriau, taip pat yra labai daug grožio. Jei tai mane šioje visuomenėje paverčia autsaideriu, tebūnie.
– Ar laikote „Auksinę pirštinę“ siaubo filmu?
– Iš dalies taip, laikau. Neseniai „Auksinė pirštinė“ buvo rodyta Austine, festivalyje, kurį būtų galima tituluoti siaubo žanro Meka. Filmas ten susilaukė didelio pasisekimo ir buvo laikomas vienu ryškiausių festivalio įvykių. Džiaugiuosi dėl to. Jaučiausi taip, lyg žanro ekspertas būtų palaiminęs manąją siaubo kino versiją. Nes „Auksinė pirštinė“, žinoma, naudoja tam tikrus siaubo kino elementus, tačiau šis filmas yra labai asmeniška žanro interpretacija. Jis pasakoja apie tai, kas gąsdina mane.
Šis baras, „Auksinė pirštinė“, vis dar egzistuoja. Praėjusią savaitę ten užsukau. Daug dalykų, kurie čia vyksta, mane tikrai gąsdina. Tikrasis siaubas yra tai, jog įžengdamas į barą, aš bijau dėl savęs ir stoju akis į akį su savo vidinėmis baimėmis. Todėl taip, „Auksinė pirštinė“ yra siaubo filmas (juokiasi).
– Kaip filmą priėmė baro nuolatiniai lankytojai?
– „Auksinėje pirštinėje“ nuolatinių lankytojų nėra (juokiasi). Bet barą aš puikiai žinau, lankausi ten, žinau ten ateinančius žmones. Ir tai nėra tie žmonės, kuriuos gali padurninti. Tie, kurie matė filmą, sakė, kad viskas iš tikrųjų taip ir yra. Jei nebūčiau to pasiekęs, būčiau žinojęs, kad visą sušikau. Nes negaliu paimti tų žmonių gyvenimo, apsukti jo šilku ir parduoti snobiškam pasauliui – tai nėra tinkamas būdas nagrinėti šią temą. Aš labai didžiuojuosi tuo, kad „Auksinės pirštinės“ lankytojai priėmė mano filmą.
