Režisierius ir scenarijaus autorius kūrinį pristatys „Kino pavasario“ žiūrovams balandžio 2 ir 3 dienomis. Balandžio 3-iąją 17.30 val. „Forum Cinemas Vingis“ (3 aukštas) V.Manskis taip pat dalyvaus visiems atviroje diskusijoje „Putino liudininkai – politikos archeologija“.
Filmą komentuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų dėstytojas Vytis Jurkonis.
„Filmą „Putino liudininkai“ žiūrėjau Boriso Nemcovo, nužudyto Maskvoje prieš ketverius metus, atminimo dieną. Galbūt todėl filmą žiūrėti buvo ne itin lengva. V.Manskis yra žymus rusų dokumentalistas, fiksavęs pirmuosius V.Putino žingsnius Kremliuje, o šis filmas nemaža dalimi paremtas tuo, kas tomis dienomis liko už kadro.
Galbūt naiviai tikėjausi savotiškos autoriaus išpažinties, bet viso filmo metu mintyse kirbėjo žodis „atsakomybė“. Vienaip ar kitaip susidarė įspūdis, kad filmo autorius nesigaili ankstesnio savo darbo, kuris, reikia pasakyti, prisidėjo formuojant žmogišką V.Putino veidą (susitikimas su mokytoja ir t. t.), o tuo pačiu formuojant ir valdžios įtvirtinimą.
Filmas yra autentiškų dokumentinių kadrų dėlionė, praskleidžianti užmaršties skraistę, ir pasakoja, kaip senstantis B.Jelcinas su dukra Tatjana paskiria įpėdinį, taip tikėdamiesi užtikrinti saugumą ir laisvę šeimai. Už kadro arba tarp eilučių galima jausti, kokia tūkstantmečių sandūroje nepasiruošusi ir nebrandi yra to meto Rusijos visuomenė, pavargusi nuo alkoholizmo liūne skęstančio prezidento, chaoso šalyje, norinti permainų ir tvirtos rankos bei jauno energingo lyderio.
Autoriaus atsakomybės natos nuskamba paskutiniuose filmo kadruose, kai jis ištaria vieną iš esminių filmo frazių: „Galbūt mes buvome ne tik liudininkai, bet ir bendrininkai.“ Taip jis palieka šią mintį tarsi abejonę, o galbūt apgailestavimą, nors norisi tikėti ir kaip dalinį prisipažinimą.
Vienas įsimintiniausių epizodų filme buvo... megztinis. Megztinis, kurį V.Putinas vilkėjo savo pirmųjų rinkimų naktį. Megztinis, kuris tarsi iškrenta iš to paveikslo, kaip dabar matome Kremliaus valdžią, kuris disonuoja su tais visais dabar jau skirtinguose kontekstuose pažįstamais veidais nuo Michailo Kasjanovo iki Vladislavo Surkovo, bet tądien sėdinčius šalia V.Putino, sumuštinių bei „Bonaqua“ buteliukų apsuptyje ir stebinčius rinkimų rezultatus.
Ta rinkimų stebėjimo naktis atrodo tarsi milžiniškas lūžis ne tik Rusijos moderniojoje istorijoje, bet, visų pirma, jų gyvenimuose. Tai jų pergalės naktis, nors dar tą dieną V.Putinas toli gražu neatrodo toks užtikrintas, kokį matysime nepraėjus nė metams, kai jis bandys grąžinti sovietinį himną.
Filme gana nemažai dėmesio skiriama B.Jelcinui ir jo šeimai, kurie taip pat šventė pergalę. Savo pergalę. Savo pabėgimą. Bent jau dukters Tatjanos žodžiais „tėtis pagaliau laisvas“ nuskamba gana įtikinamai. Visa šeima džiaugiasi V.Putino pergale ir giria B.Jelciną, kad pasirinko teisingai. Ir tuo pačiu jaučiamas tam tikras buvusio prezidento kartėlis, tarsi pripažinimo noras, kad jis vis dar yra svarbus ir reikalingas. Jis skambina V.Putinui, norėdamas jį pasveikinti su rinkimų rezultatais, o šis neperskambina. Bet laukimas vis tiek netrukdo gerti šampano. Mažais gurkšneliais.
Jau vėliau kalbėdamas į kamerą V.Putinas svajoja apie tai, kad kada nors ir vėl (?) jis galbūt taps eiliniu Rusijos piliečiu. Juk B.Jelcinas sugebėjo, vadinasi, tai įmanoma. Ir vėl apima dvejopi jausmai, tarsi autorius bando pasakyti, kad šie žmonės buvo valdžios įkaitai ir jais išlieka. Taip nejučia tarsi bandydamas pa(si)aiškinti ir už juos, ir už patį save (?).
Taip, filme minimas ir karas Čečėnijoje, ir gyvenamųjų namų sprogdinimai (nors autorius iki šiol negali patikėti, kad V.Putinas galėjo būti šių sprogdinimų bendrininkas), ir B.Nemcovo nužudymas, užsimenama ir apie tai, kad dauguma atėjimo į valdžią liudininkų pagaliau pasirinko kitą barikadų pusę ir tapo opozicija.
Vis dėlto peržiūrėjus filmą lieka nemalonus poskonis, kad „taip tiesiog atsitiko“. Taip susiklostė. O prisipažinimui, kad tai ne tik B.Jelcinas paskyrė savo įpėdinį, tai ne tik 51,2 proc. rinkėjų balsavo, bet reikia pasižiūrėti į veidrodį (ar kamerą?) ir pripažinti savo kaltę, telieka 10 sekundžių iš daugiau nei 100 filmo minučių.
Filmas reikalauja gana nemažai žinių tam, kad suprastume visą kontekstą ir galėtume matyti, kokias pasekmes viskas turėjo vėliau. Beveik dviejų valandų trukmės filmas vykusiai koncentruoja tai, kas įvyko nuo 1999 metų gruodžio 31 dienos iki 2000 metų gruodžio 31 dienos. Kartais tie kadrai tokie autentiški, kad net nesitiki, jog visa tai buvo užfiksuota, kartais pajunti savę klausiant, ar galėjo viskas būti kitaip. Visgi supranti, kad juostelės atsukti atgal ir visko, kas užfiksuota, perfilmuoti neišeis. Todėl ir atsakomybės klausimas pakimba ore. Nes liudininku būti paprasčiau nei bendrininku.“
Filmo seansai: https://kinopavasaris.lt/lt/programa/6726-putino-liudininkai
