Stebėtis, jog Beno Wheatley filmas „Aukšta klasė“ yra sunkiai suprantamas vaizdų ir minčių kratinys, atrodo, nėra labai prasminga – keistais kūrybiniais viražais nužymėta visa režisieriaus filmografija. Tačiau anksčiau matyti darbai pasiruošti naujiems B.Wheatley iššūkiams menkai tepadeda.
Stebėtis, jog B.Wheatley filmas „Aukšta klasė“ yra sunkiai suprantamas vaizdų ir minčių kratinys, atrodo, nėra labai prasminga – keistais kūrybiniais viražais nužymėta visa režisieriaus filmografija.
Prieš trejus metus, žiūrėdama priešpaskutinį režisieriaus filmą „Laukas Anglijoje“ („A Field in England“), iš paskutiniųjų bandžiau sudurstyti nesusijusius epizodus ir ieškoti prasmės ten, kur jos, tikriausiai, neturėjo būti. Ta pati istorija kartojosi ir žiūrint „Aukštą klasę“, tačiau šįkart režisierius žiūrovui pateikia kultūrinių nuorodų, už kurių užsikabinus galima apsimesti supratus daugiau nei iš tiesų supratai.
Filmas yra sukurtas pagal 1975 m. parašytą to paties pavadinimo J. G. Ballardo romaną, futuristinę distopiją, pasakojančią apie prabangų dangoraižį, kuriame telpa viskas – nuo sporto klubo iki pradinės mokyklos. Atrodytų, ko daugiau ir norėti, tačiau netrukus tarp skirtingų sluoksnių gyventojų ima rastis trintis, perauganti į nevaldomą, destruktyvų chaosą. Taip prasideda klasių karas bei kova su matomais ir nematomais priešais.
Brutalizmo architektūra lenkėsi masiškumui bei ateičiai – juk ir Laingas sakė kartais negalėjęs negalvoti, jog gyvena ateityje, kuri jau praėjo.
Pagrindinį filmo personažą D.Laingą režisierius apgyvendina neezgistuojančiame brutalistinės architektūros dangoraižyje, akivaizdžiai įkvėptame Le Corbusier ir Reynerio Banhamo architektūrinių ieškojimų. Tai – šaltas, griežtas, monumentalus betoninis pastatas, išsiskiriantis netaisyklinga forma, geometrizuota raiška, apdailos atsisakymu. Brutalizmo architektūra lenkėsi masiškumui bei ateičiai – juk ir Laingas sakė kartais negalintis negalvoti, jog gyvena ateityje, kuri jau praėjo.
Kurdami milžiniškus blokinius daugiabučius, brutalistai siekė užtikrinti socialinę gerovę, tačiau rezultatai ne visad atitikdavo lūkesčius – besikeičiant visuomenės skoniui, grandioziniai brutalistų betono blokai rodėsi atstumiantys, o dalis jų tapo socialinių problemų gūžtomis arba namais-vaiduokliais. Pastarasis likimas ištiko ir „Aukštos klasės“ dangoraižį, virtusį mūšio lauku.
Filmas kuria savitą, išcentruotą estetiką – pirmu smuiku čia groja ne didingas pastatas, socialinė kritika ar naratyvas, o laukinis chaosas.
Kita ryški kultūrinė nuoroda – Francisco Goyos freska, vėliau tapusi paveikslu „Raganų šabas“ (1823), kuris prieš žiūrovų akis iškyla pačioje filmo pabaigoje. Paveiksle ožio pavidalą įgavęs velnias stovi priešais išsigandusias deformuotų raganų figūras. Tarp jų matome baltai apsitaisiusią, klūpančią moterį – spėjama, jog paveikslas vaizduoja jos iniciacijos ritualą.
„Raganų šabas“ yra vienas iš keturiolikos F.Goyos juodųjų paveikslų ciklo darbų. Tai – satyriškas kūrinys, kritikuojantis ispanų inkviziciją ir beprasmišką karo žiaurumą. Žvelgdami į paveikslą už kadro girdime Goyos darbą savotiškai iliustruojančias Laingo mintis – dabar belieka atsipūsti, nurimti, suvalgyti likusį šunį ir laukti naujųjų dangoraižio gyventojų, kuriuos jis sutiksiąs išskėstomis rankomis.
Didžiausia „Aukštos klasės“ vertybė yra ne gerai „sukaltas“ stilius, bet chaotiškas ritmas, gyvybė ir filme, tegul ir beviltiškai padrikame, pulsuojanti drąsa.
Ekranizacija visad yra sudėtinga užduotis – kaip sukurti kūrinį, kuris pats gali stovėti ant kojų, nesiramstydamas į savo literatūrinį pirmavaizdį? B.Wheatley, rodos, tai pavyksta – jo filmas ne tik perkelia istoriją į kitą mediją, ne tik remiasi kultūriniais kontekstais, bet ir pats kuria savitą, išcentruotą estetiką – pirmu smuiku čia groja ne didingas pastatas, socialinė kritika ar naratyvas, o laukinis chaosas.
Žiūrovui užtenka laiko atkreipti dėmesį į netikėtą kadrų kompoziciją, pasigrožėti atmosferišku garso takeliu ir kostiumų dizainu, tačiau didžiausia „Aukštos klasės“ vertybė yra ne gerai „sukaltas“ stilius, bet chaotiškas ritmas, gyvybė ir filme, tegul ir beviltiškai padrikame, pulsuojanti drąsa.
Chaosas vargina. Chaosas yra sunkiai suprantamas, nesubtilus, perteklinis, kartais makabriškas, kartais betikslis. Bet jis visad laimi prieš nuvalkiotas schemas ir nuspėjamus režisūrinius vingius. Galbūt todėl žiūrovai ir kritikai vis atleidžia B.Wheatley jo klaidas ir su nekantrumu laukia naujų.
