Nieko netikėto – informacijos užtildymą bei ištrynimą sovietų valdžia suorganizavo nepalyginamai sklandžiau negu pačių protestų malšinimą. Minčių kovoti su pilietinio nepasitenkinimo priežastimis niekam nekilo. Kur kas svarbesnis buvo poreikis išsaugoti palaimingą tylą.
Liudmila (akt. Julija Vysockaja) yra miesto partijos štabo narė, Antrojo pasaulinio karo veteranė ir arši sovietinės ideologijos gynėja. Ji, sužinojusi apie miesto gamykloje prasidėjusį streiką, kitaip nei dalis kolegų, nebando suktis iš padėties ir pripažįsta – mes kalti ir mus pelnytai baus. Be abejo, ne dėl to, kad darbininkai nepatenkinti kylančiomis maisto kainomis bei nekylančiais atlyginimais. Dėl to, jog kilo triukšmas, kuriam iš anksto reikėjo užkirsti kelią.
Pareigūnams sprendžiant, kaip greičiau sustabdyti protestą, ji visą kambarį nustebina žiauriu pareiškimu – ne kalbėtis reikia su ramybės drumstėjais, o bausti. Dalį, jei reikia, mirtimi. Liudmilai tokios mintys nėra išsprūdę impulsai. Ginčo metu ji šaukia, kad jei Stalinas nebūtų miręs, dabar jau būtų pasiektas komunizmas. Valstybei elgtis su savo piliečiais ne kaip su tikslu, bet kaip su ištekliumi, kurį galima minkyti pagal poreikius, dalį net išnaikinant – jokia klaida. Taip ir turi būti.
KGB pradėjus į protestuotojus šaudyti, Liudmila bėgioja iš vienos pusės į kitą ieškodama tame pačiame fabrike dirbusios dukros Svetkos (akt. Julija Burova). Civilių apšaudymas filmą padalija į dvi puses, nes staiga griežti įsitikimai atsisuka prieš pačią protagonistę. Puikiai žinodama, jog valstybė šaudė į taikius protestuotojus ir galimai nušovė jos pačios dukrą, Liudmila turi žengti ant scenos bei aiškinti tai, ką vos dieną prieš tai pristatė kaip situacijos sprendimą – teiskime, bauskime, tildykime.
A.Končialovskio ir Elenos Kiselevos scenarijus nebando pritempti žiūrovo į veikėjos pusę staiga priversdamas ją išsižadėti ankstesnių įsitikinimų ir pradėti jausti empatiją. Kitų skausmas jai nerūpėjo ir toliau nerūpi, tik staiga pasirodė, kad dėl tų pačių priežasčių skausmas gali kilti ir jos šeimai.
Moteris viso filmo metu neįsisąmonina – jos palaikoma sistema ją paveikė taip žiauriai, nes ji neprivalo žaisti pagal taisykles. Parduotuvėje ji gauna viską, ko nori, nestovėdama eilėje. Pro eiliniam žmogui nepraeinamą apsaugą prasibrauna parodžiusi pažymėjimą. Net specialiai nuo informacijos apie aukas radimo sukurtas barikadas Liudmila su KGB agento Viktoro (akt. Andrėjus Gusevas) pagalba peršoka.
Moteris viso filmo metu neįsisąmonina – jos palaikoma sistema ją paveikė taip žiauriai, nes ji neprivalo žaisti pagal taisykles.
Nėra jokios priežasties tikėti, jog Liudmilos filosofija drastiškai apsiverčia. Veikėja išlieka savanaudė. Ir kaltinti dėl to negalime – kadangi filmo veiksmas sutelktas į keletą dienų, nenuostabu, kad Liudmilos siekis išlieka buitiškai paprastas: surasti dukrą. Labai žmogiškas noras, kai bevardžiai kapai staiga tenka ne kažkam kažkur, o šeimos nariui.
Pagal veikėjos pasakojamas istorijas apie karą reikėtų manyti, kad ji save laiko jau daug paaukojusia. Už aukų slypi aiškus tikslas – teisinga, geresnė visuomenė. O kas, kai staiga pasirodo, jog valstybė ne tik iššaudys savus už paprasčiausią skundą, bet ir kitą dieną dalys pasirašyti pažadus niekuomet nė žodžiu neišsiduoti apie įvykius? Praėjus parai jau išvežti mirusiųjų kūnai, o nenusiplaunantis kraujas gatvėse paslepiamas užpilant naują asfalto sluoksnį. Nėra tikslo, nėra aukos. Išvis pamiršk, kad kas nors čia įvyko.
Automobilyje su neviltimi Liudmilos ir Viktoro traukiamos eilutės „Šventoj šioj aukoj / Mus vienys didybė tarybų žmogaus“ niekuomet neišprovokuoja tolesnio pokalbio – to, kuriame tektų pripažinti, kad jie patys tiesiogiai prisidėjo prie to, jog jų valstybė kovoja su savo pačios piliečių baziniais poreikiais. Kas tai per auka dėl valstybės, jei ji net už įvykio paminėjimą grasina mirties bausme? Režisierių domina perspektyva žmogaus, priversto per jėgą susivokti, kad žiaurusis valstybės mechanizmas neturi jokio pateisinimo, nes niekur neveda.
A.Končialovskio režisūra renkasi kiek neįprastą vizualią prieigą, prioritetą teikiančią statikai bei šaltumui. Kamera „Brangūs draugai“ juda retai – dinamiką bei įtampą kuria greičiau montažas, ne pačių kadrų kompozicija. Tai itin ryšku pačių protestų bei jų apšaudymo metu. Ko gero, šiandienos kine įprasta būtų tokią sceną (ypač turint omenyje, kad pagrindinė filmo veikėja joje blaškosi be jokio plano) pateikti judančia kamera kuriant chaotiškumo įspūdį. Šįkart visa tai matome iš šono, tarsi kamerai nėmaž nerūpėtų atkurti jaudulio ar panikos.
Dinamiką bei įtampą kuria greičiau montažas, ne pačių kadrų kompozicija.
„Šaltumas“ justi tiek filmo apipavidalinime, tiek jo pasakojimo detalėse. Dalį partijos pokalbių iš tikrų dokumentų perkėlę scenarijaus autoriai nevengia nurodyti, kaip išspręsti menką vilties situaciją. Kai paaiškėja, jog kariai neturi kulkų, nes armijos vadui pasirodė neteisėta net kurti galimybę jiems šaudyti į savo pačių valstybės piliečius, įsakymas kulkas išdalyti filme pasigirsta net dviejose scenose iš dviejų viršesnių pareigūnų. O ir patys protestuotojai neįsivaizduodami to, kas laukia, retoriškai vienas kitam sako: „Negi jie šaus?!“
Iš dalies dėl to nepaisant žiaurumo bei tragizmo, keletą kartų apima jausmas, lyg žiūrėtum be galo sausą komediją. Nes racionaliai paaiškinti, ką galvoja taip besielgiantys veikėjai, atrodo neįmanoma – visas žiaurumas padengtas tokiu kalbiniu faktų išsukinėjimo sluoksniu, jog sunku įsikalti į galvą: tai ne satyra, tai ne ironija.
„Brangūs draugai“ istorijos vingį nesunkiai galėtum nuspėti iš anksto nieko nežinodamas apie tikrus įvykius. Filme nėra nieko, kas leistų turėti vilties. Ir kaip gali būti kitaip, kai jokios situacijos juk nebuvo, tik išdavikams atrodo kitaip.
Nepaisant žiaurumo bei tragizmo, keletą kartų apima jausmas, lyg žiūrėtum be galo sausą komediją.
Pats keisčiausias šioje niūrioje istorijoje atrodo Viktoro vaidmuo – sunku suvokti, ko vedamas KGB agentas ramiu veidu įsakinėjantis suimti net medicinos slauges, staiga ima nertis iš kailio, kad padėtų beveik nepažįstamai Liudmilai? Turiu pripažinti, jog vyro elgesys man sunkiai įsirašo į bet kokį šio filmo skaitymą. Tai ne viltis, nes nėra priežasties tikėtis iš Viktoro platesnių elgesio pokyčių – protestuotojų krauju suteptos jų abiejų rankos, o sąžinė, rodos, negraužia. Bet ir ne savanaudiškumas, nes Viktoras iš Liudmilos negauna jokios naudos.
Galbūt atsakymu galėtų tapti antrojoje filmo pusėje vykstantis įvykio trynimas. Kai pasipriešinimas tampa neįmanomas, žmogus nori sau pasilikti bent jau žinią. Tikrovės keitimas pagal valdančiųjų poreikius gali būti suvokiamas, tačiau nesuprantamas yra vertimas piliečius netikėti savo akimis ir sveika nuovoka, nes valdžios žodis – daugiau už faktus. Taip žmogui nebepriklauso ne tik jo kūnas ar namai – žmogui nebepriklauso net jo kalba ar atmintis.
2020 m. išleistos juostos aktualumą derėtų vertinti dvejopai. Viena vertus, šiandien tragedijos tildymas bei viešinimas, ko gero, veikia visai kitokiu būdu, o ir karas dėl to, ką kalbėti leidžiama ir ko ne, šiais laikais vyksta kitokiuose frontuose.
Kita vertus, kai nusikaltimo užtildymas nebeįmanomas užbarikaduojant miestą ir priverčiant pasirašyti tylos raštus, diskredituoti tikrovę galima ja arba sudvejojant apšaukiant netikromis naujienomis, arba paprasčiausiai išlaukiant, kol visuomenės susidomėjimas išblės. Sirijos, Ukrainos ar Baltarusijos konfliktai juk nesibaigė. Tik smalsumo nebeskatina.
Ironiška, kad Rusijoje kaip tik šiuo metu visuomenė nepatenkinta kylančiomis produktų kainomis – pagrindine filmo protestų priežastimi. Istorija nesikartoja, bet tikrai rimuojasi.
