Pasaulis, iš kurio archyvų ir atminties po „trumpo sujungimo“ išnyksta bet kokia informacija apie grupę „The Beatles“, o jos dainas prisimena tik vienas vienintelis žmogus – nuo šios minties atsispiria Danny Boyle’o filmas „Dar vakar“ (Yesterday, 2019, scenarijaus autorius – Richardas Curtis).
Filmo premisa atrodo ne tik visiškai šviežia (o kaip dažnai tai vis dar pasitaiko šiuolaikinėje popkultūroje?), bet ir verianti nemažai horizontų – nuo komedijinio potencialo iki pusiau rimto žvilgsnio į šiandienos muzikos sceną, mėginant įvertinti, kokią įtaką jai turėjo legendinė grupė, ir kaip šiandienos klausytojai priimtų, pavyzdžiui, „White Album“.
Tačiau netrukus paaiškėja, jog filmui „Dar vakar“ ši idėja buvo reikalinga tik kaip spalvinga dovanų dėžutė, kurios turinys nuvilia lygiai tiek pat, kiek įpakavimas vilioja. Ir taip, jūs atspėjote, blogiausios visų laikų dovanos – puodelio su įmonės logotipu – atitikmuo kine yra standartinė romantinė komedija. Tai ji liūdnai žvelgia į žiūrovus iš dėžutės dugno.
Romantinei komedijai reikia įsimylėjusių, nors nebūtinai tai iškart suprantančių personažų. Pirmasis jų – dešimtmetį muzikos pasaulyje bandantis prasimušti, tačiau dėmesio tik iš savo draugų susilaukiantis Jackas (akt. Himeshas Patelis). Antroji – jo vadybininkė, matematikos mokytoja Ellie (akt. Lily James), besąlygiškai tikinti Jameso talentu ir puoselėjanti jam šiltus jausmus dar nuo mokyklos laikų, nors pats Jamesas jokio romantinio susidomėjimo Ellie nerodo.
Kai vieną dieną visame pasaulyje 12-ai sekundžių dingsta elektra, o Jacką partrenkia autobusas, jis praranda kelis priekinius dantis, tačiau netrukus sužino, jog niekas, išskyrus jį patį, niekada net negirdėjo apie „bitlus“. Iš atminties atkūręs jų dainas, Jackas, truputį graužiamas kaltės, bet užvis labiau svaiginamas minties apie šlovę, pradeda „The Beatles“ kūrinius atlikti kaip savo kūrybos vaisius.
Šlovė netrukus ateina – Edo Sheerano, ciniškos, pinigų ištroškusios agentės (akt. Kate McKinnon), pašėlusių gerbėjų minių ir iki absurdo utriruotų vadybininkų pavidalais. Ir tampa akivaizdu, jog tam, kad Jackas suprastų negalintis gyventi be Ellie, jis turės nuo jos nutolti...
„Dar vakar“ kartkartėmis bando pajuokti žanro klišes, pavyzdžiui, kai Jackas bėga į stotį vytis Ellie, o traukiniui beišvažiuojant ir jo širdžiai iš nerimo daužantis krūtinėje, paaiškėja, kad Ellie ramiausiai valgo čipsus stoties užkandinėje. Tačiau keli žnybtelėjimai kanonui negelbėja, kai visa likusi įsimylėjėlių linija atrodo kaip iš vadovėlio: nuo moters, kurios tikslas – padėti vyrui realizuoti savąjį „genijų“, iki pompastiško prisipažinimo meilėje, net jei tos meilės filme nė su žiburiu nerasi.
Plokšti plokščių personažų jausmai atrodo tokie neįtikinami, jog, regis, iš tiesų lengviau patikėti pasauliu, iš kurio dingo „The Beatles“ ir visas grupės kūrybinis palikimas. Tiesa, po „trumpo sujungimo“ žmonės nebežino ir kas yra Haris Poteris, cigaretės bei Coca-Cola. Atrodytų, gal net būtų galima daryti prielaidą, jog nuo žemės paviršiaus dingo visa, kas geriausia, tačiau sužinojus, kad iš pasaulio atminties prapuolė ir grupė „Oasis“, tokie svarstymai, akivaizdu, netenka prasmės.
Paaiškinimo, kodėl pasaulis staiga pamiršo vienas grupes, o ne kitas, vienus produktus, o ne kitus, žiūrovai taip ir nesulaukia (visa tai, rodos, pernelyg nejaudina ir Jacko), tačiau ir pats „The Beatles“ dingimas, be to, jog suteikia galimybę mūsų protagonistui pasimurkdyti moralinėje dilemoje, gilesnės refleksijos taip pat negauna.
Edas Sheeranas (beje, vienas labiausiai pavykusių filmo personažų, su pagarbiu atšiaurumu įkūnijantis, kaip pats teigia, Salierį Jacko Mocartui) pasiūlo „Hey Jude“ pervadinti į „Hey Dude“, o liūdnuose baruose ir triukšminguose namuose pirmą kartą Jacko traukiamos „The Beatles“ dainos praleidžiamos pro apatiškų klausytojų ausis.
Tačiau visos šios scenos yra akivaizdžiai tranzitinės – reikalingos ne kaip svarstymai apie grupės palikimą šiandien, bet kaip neišvengiamas laiptelis kopiant į šabloniško siužeto finalą, kuriame net gali pasirodyti, jog pasaulis be „The Beatles“ muzikos atrodo praktiškai taip pat, kaip ir su ja. O už tai, kaip ir už neišnaudotą galimybę, verta pykti iš širdies.