Nors „Marvel“ studijos komiksuose Deadpool pirmą kartą pasirodė prieš 27 metus, o kino ekranuose vis sušmėžuodavo „Iksmenų“ franšizėje, tačiau kaip autonomiškas pagrindinis herojus vietą išsikovojo tik prieš dvejus metus („Deadpool“, rež. Timas Milleris) ir, panašu, pačiu laiku.
Paskutiniais metais blockbuster’iai apie superherojus iš geros pramogos virto psichologinėmis dramomis, kuriose kokį nors Betmeną staiga imdavo kamuoti potrauminės patirtys, o Žmogus-Voras imdavo virkauti apie prarastus tėvus. Įsijausti būdavo, švelniai tariant, sunku, nes ar įmanoma rimtai vertinti veikėjus, iš kurių pirmasis turi stačias šikšnosparnio ausytes, o antrasis dėvi mėlyną triko?
Pirmoji „Deadpool“ dalis tokių istorijų kontekste tapo atgaiva. Ne tik pačiai „Marvel“ studijai, bet ir apskritai filmams apie superherojus. Kūrėjai su Ryano Reynoldso suvaidintu Deadpool priešakyje išsišaipė iš daugybės siužetinių ir vizualinių žanro klišių, naudotų ir tebenaudojamų ir pačios „Marvel“. Vadinasi, ėjo autoironijos keliu. Išsišokėlis raudonu kostiumu, kuris slepia subjaurotą veidą, staiga pažiūrėdavo tiesiai į ekraną, kreipdavosi į žiūrovus ir komentuodavo ką tik atliktą suktuką ore ar jausmingą garso takelį. Toks metatekstinis, kaip pavadintų rimti tyrinėtojai, ėjimas kine – jokia naujiena, tačiau filmuose apie superherojus –malonus netikėtumas.
Naujame filme „Deadpool 2“ (rež. Davidas Leitchas) niekas nepasikeitė, tik blogiukai kiti. Šį kartą Veidas Vilsonas, tapęs Iksmenų praktikantu (juokinga), bet pakeliui „susimovęs“ ir pakliuvęs į kalėjimą, prieš savo valią ir truputį nenoromis imasi globoti kameros draugą – antgamtinių galių turintį paauglį. Šį trokšta nužudyti iš ateities atkeliavęs kiborgas Keiblas. Pasirodo, užaugęs paauglys taps labai žiauriu, todėl Keiblas užkirsti tam kelią nori jau dabar. Linkėjimai Jamesui Cameronui ir jo „Terminatoriui“.
Tačiau jeigu pirmojoje dalyje aliuzijos į svetimus filmus, blogas tonas, šaipymasis iš žanro ir populiariosios kultūros dar bent kiek žavėjo, tai šįkart įspūdis lyg kramtytum vakarykštę gumą. Skonio nebejauti, lieka plika mechanika – nuspėjami pokštai, šiek tiek ironiško žvilgsnio į save ir žaidimai su ketvirtąja siena („Tik nesakykit, kad nenufilmavot sulėtintai“ – pašautas į krūtinę ir efektingai krisdamas ant žemės komentuoja Deadpoolas). Filme pilna epizodų, iš kurių reikia juoktis, tačiau režisierius arba neparuošė tam dirvos, arba... tiesiog mažiau juokinga.
Tiesa, antros dalies pradžioje taikliai pasišaipyta iš mano minėtos tendencijos superherojus rodyti ne tik kaip bebaimius pasaulį gelbėjančius didvyrius, bet ir sutrikusius, vidinių išgyvenimų ir prisiminimų apie sunkią vaikystę kamuojamus žmones. Scena prie baro, kai skandindamas liūdesį dėl nužudytos savo merginos Deadpool pradeda dainuoti apie tėvą ir pats nesupranta, kodėl tą daro, atrodė išties sąmojinga ir daug žadanti. Likusios pusantros valandos įrodė, kad klydau.
