Tačiau, kad ir kokia saulėta, spalvinga ir ryškiomis iškabomis mirganti būtų filmo herojus supanti aplinka, pasakų magijos joje mažai. Tai – garsiojo atrakcionų parko paribiai. Amerikietiškos svajonės paunksmė. Bent jau suaugusiesiems, kurie, kad sumokėtų nuomą, klimpsta į skolas, sunkiai pluša vietinėse užkandinėse arba imasi ne pačių maloniausių darbų – pavyzdžiui, pardavinėja save. Kaip Heilė.
Tiesa, šį faktą apie vienišą mamą sužinosime jau įpusėjus filmui. Bet amerikiečių nepriklausomo kino režisierius Seanas Bakeris, kaip jam ir dera, išvengs dramatiškumo, desperacijos ar moralinių kolizijų, kurias, sakykim, būtume išvydę europietiškose socialinėse dramose. Dėl to „Floridos projektas“ neatrodys mažiau žmogiškas ar nejautrus. Tiesiog toks gyvenimas, tarsi sako režisierius. Kol Heilė priiminės klientus, matysime tik vonioje su žaislais besipliuškenančią Munę ir girdėsime visu garsu plyšaujantį radiją. Kas tuo metu vyks kambaryje, už vonios durų, nuspėsime ir taip.
Bet netgi ne aplink šį motinos poelgį sukasi pagrindinis filmo veiksmas. Heilė tėra antraplanė herojė. Pirmu smuiku „Floridos projekte“ griežia mažoji Munė ir geriausi jos draugai Skotis ir Čensė. „Magiška pilis“ ir jos apylinkės yra šių vaikų vasaros žaidimų ir išdaigų teritorija. Čia jie rengia spjaudymo ant automobilių kapoto varžybas, šmirinėja pirmyn, atgal po motelį, veda iš proto administratorių Bobį (Willemas Defoe), klaidžioja po apleistus namus ir kaulija iš praeivių pinigų, kad galėtų nusipirkti ledų.
Apskritai, tirpstantys, tęžtantys, varvantys pro pirštus ir kapsintys ant motelio registratūros grindų ledai tiksliai perteikia tą vaikystės skonį, nekaltumą ir bendrystę, kurią patiria mažieji draugai. Rodos, pats gali šiuos ledus užuosti ir jų lyžtelėti. Šis įspūdis – neatsitiktinis. Bakeris yra iš tų režisierių, kurie kuria sodrų, beveik taktilinei patirčiai kviečiantį vaizdą. Tam pasitarnauja ir 35 mm kino juosta.
Iš pradžių gali pasirodyti, kad filmas pernelyg ištęstas, be pagrindinio dramaturginio konflikto ir niekur nevedantis (tokių apibūdinimų girdėjau ne iš vieno), tačiau Bakeriui, man rodos, kaip niekad svarbu perteikti vasaros atostogų nuotaiką, kuri be nuobodulio neįsivaizduojama, bei užčiuopti ploną ribą, ties kuria susitinka vaikystės ir suaugusiųjų pasaulis su savo problemomis, pavojais ir grėsmėmis.
O grėsmės visada šalia. Prie vaikų žaidimų aikštelės sukinėjasi neaiškus tipas. Nekaltas vaikų žaidimas virsta gaisru. Į Heilės kambario duris beldžiasi jos apgautas piktas vyras. Nors bene geriausiai neaiškios, bet visada šalia esančios grėsmės nuojautą perteikia šalia motelio tai pakylantis, tai besileidžiantis juodas sraigtasparnis. Iš pradžių ši detalė nekrinta į akis, tačiau kelis kartus pakartota tampa beveik metafora, simboliu.
Simboliškas atrodo ir filmo finalas, kuriame iš šilto kino juostos kolorito esame netikėtai sviedžiami į blankią skaitmeną. Prie jos net išsvajotasis Disneilendas, kurio link pasileidžia Munė su drauge, nebeatrodo toks stebuklingas.
