Pasakojimas apie M.Gorbačiovo gyvenimą nuo vaikystės iki šių dienų filme susipina su jau nebeegzistuojančios valstybės istorija. Sovietų Sąjungos, integralios M.Gorbačiovo gyvenimo dalies, žlugimas tampa asmenine tragedija: reformatorius, kurio vykdyta pertvarka atvedė prie imperijos žlugimo, politikas, mėgtas kitų valstybių vadovų, norėjęs perkonstruoti sovietinį socializmą, šiandien liko nustumtas į paraštes.
Originalus juostos pavadinimas – „Meeting Gorbachev“, su(si)tinkant Gorbačiovą. Lietuviškai ši taikliai pavadinta „Herzogas / Gorbačiovas“, nes filmas yra lygiai tiek pat apie W.Herzogą, kiek apie M.Gorbačiovą – režisierius čia tampa ir pasakotoju, ir dalyviu. Jeigu kalbinant Lechą Walęsą, Miklósą Némethą ar George'ą Schultzą kalbintojas nusprendžia likti už kadro, kalbėdamasis su M.Gorbačiovu W.Herzogas ne tik atsiranda ekrane, bet savo klausimais bei replikomis aiškiai kreipia pasakojimą norima linkme: „Aš jus myliu“.
Paskutinis Sovietų Sąjungos lyderis yra itin giriamas už Vokietijų suvienijimą – įvykį, kurį asmeniškai išgyveno pats režisierius. W.Herzogas neslepia savo dėkingumo M.Gorbačiovui, tačiau tai filme veikia nešališkumo sąskaita – vietomis atrodo, kad režisierius viską, ką pasaulyje (ir socializme) regėjo geriausio, sudeda į Gorbačiovo asmenį.
Filme pasakojama pakankamai nesena ir dar nepamiršta istorija, tad „Herzogas / Gorbačiovas“ žiūrovui neatskleidžia kažko naujo. Istorinis naratyvas konstruojamas plokščiai, reikšmingus epizodus renkantis selektyviai, o paskutinio Sovietų Sąjungos lyderio ir pačios valstybės pasakojimus režisierius kuria taip, kad istorinis kontekstas lieka nuošalyje.
Ir čia kyla problema. W.Herzogas, pasakodamas apie M.Gorbačiovą, jo gyvenimo liniją tapatina su skirtingais Sovietų Sąjungos gyvavimo etapais. Idealizuojant vieną kažkur pasimeta kito ydos.
Tiek Sovietų Sąjungos, tiek komunistų partijos fenomenai vaizduojami labai pozityviai. Antrasis pasaulinis karas ir pokaris tapomi šviesiomis spalvomis. Kalbant apie M.Gorbačiovą kaip vizionierių ir inovatorių, pabrėžiama, kad prieš jo valdymą valstybė išgyveno nuosmukį. Tačiau prieš nuosmukį visuomet būna pakilimas – prisimenamas stalinizmo industrinis pakilimas, tačiau apie tokio spartaus progreso kainą nutylima.
Stingant kritikos ir objektyvumo, nestebina, kad „Herzogas / Gorbačiovas“ buvo itin palankiai pasitiktas Rusijoje.
Faktai režisieriui netrukdo kurti savo istorijos versijos. Vienas iš pavyzdžių – reikšmingai filme suskambantis teiginys, esą M.Gorbačiovas buvo jauniausias Sovietų Sąjungos lyderiu tapęs asmuo, tačiau jis generalinio sekretoriaus pareigas pradėjo eiti sulaukęs 54 metų, tuo tarpu Josifas Stalinas Sovietų Sąjungos vadu tapo, kai jam buvo 46 metai, o bolševikinis perversmas įvyko Vladimirui Leninui einant 47-uosius metus. Viena vertus, nieko keisto, kad po ilgų viso pasaulio sąmonėn įsirėžusių Leonido Brežnevo valdymo metų ambicingas ir inovatyvių idėjų nestingąs M.Gorbačiovas atrodė jaunas ir energingas, kita vertus, klaidinga informacija pačiam pasakojimui vertės neprideda.
Antroje filmo pusėje iškyla siužetas, kuriame gailimasi Sovietų Sąjungos griūties. Valstybės subyrėjimas iš asmeninės M.Gorbačiovo katastrofos perkeliamas į reikšmingos geopolitinės tragedijos lygį. Taikingas, inovatyvus, nusiginklavimui ir inovacijoms atsidėjęs M.Gorbačiovas režisieriaus akyse tampa herojumi, kuriam tik dėl nepalankių aplinkybių iš rankų išsprūdo imperija.
Panašu, kad vis dar įtikėję Vakaruose prieš 30 metų gyvavusiu M.Gorbačiovo įvaizdžiu filmo kūrėjai nepasivargino pasidomėti tokiais įvykiais kaip 1989-ųjų balandžio 7-osios žudynės Tbilisyje, kai sovietinė armija jėga išvaikė gyventojų demonstracijas, ar Sausio 13-oji Lietuvoje. Tai – vos keli pavyzdžiai, tačiau jų pakanka norint suprasti, kad griūvant Sovietų Sąjungai M.Gorbačiovas nestovėjo nuošalyje ir ramiai nežiūrėjo į tai, kas dėjosi aplinkui. Vienintelis Lechas Wałęsa, kelias minutes sušmėžavęs ekrane, apie Sovietų Sąjungą atsiliepia neigiamai.
Stingant kritikos ir objektyvumo, nestebina, kad „Herzogas / Gorbačiovas“ buvo itin palankiai pasitiktas Rusijoje – filmas parodytas per Tarptautinio Maskvos filmų festivalio uždarymą, kuriame dalyvavo Rusijos kultūros ministras. Jį nusipirko ir Rusijos pagrindinis kanalas.
„Herzogas / Gorbačiovas“ palankiai priimtas ne tik Rytuose. Dauguma Vakarų žiniasklaidos kino apžvalgininkų jau spėjo pagirti režisieriaus pasirinktą M.Gorbačiovo asmeninės tragedijos temą ir pasakojimo būdą. Simptomiška, kad recenzijose ir pokalbiuose su filmo kūrėjais pritrūksta kritinio požiūrio pastarųjų kuriamam šališkam istorijos naratyvui, turint omenyje, kad filmas supanašėja su televizinės istorinės dokumentikos laidomis, visados pretenduojančiomis į istorinės „tiesos“ perteikimą: ant filmo plakatų ir anonse puikuojasi žymiojo istorinės dokumentikos kanalo „History“ logotipas.
Permąstant „Herzogą / Gorbačiovą“, neapleidžia menininko atsakomybės prieš istoriją klausimas. Nors akivaizdi režisieriaus nostalgija praėjusiems laikams ir pasirinkta tema – vienišas imperatorius po imperijos griūties – lyg ir leistų pateisinti pasakojamą istoriją, skausmingi praėjusio amžiaus istorijos nutylėjimai yra pernelyg akivaizdūs, kad į juos būtų neatsižvelgta. Režisierius apgaudinėja žiūrovą, pasirinkdamas dokumentinio kino žanrą ir juostą kiek įmanoma priartindamas prie tokios dokumentikos, kokią esame įpratę matyti – ekspertų, filme aptariamų įvykių dalyvių komentarai ir archyvinių kadrų pasitelkimas kuria nešališkumo iliuziją.
Mėginant narplioti režisieriaus santykį su Gorbačiovu, Gorbačiovo su Sovietų Sąjunga, o Sovietų Sąjungos su likusiu pasauliu, pradingsta pasakojimo gelmė, ir „Herzogas / Gorbačiovas“ telieka ambicinga panegirika nebeegzistuojančios valstybės valdovui.
