Vis dėlto režisieriaus Shane Black filmas „Kieti bičai“, nors yra ir komedija, ir trileris, į savo potencialų žiūrovą kreipiasi kiek subtiliau – ir tai liudija ne tik originalus filmo pavadinimas.
„Kietų bičų“ istorija primena legendinį Paulo Thomo Andersono filmą „Pašėlusios naktys“, pasakojantį apie pornografijos verslo užkulisius, nors savo siekiu sąmoningai kurti siužetinį chaosą glaudžiau siejasi su to paties režisieriaus prieš keletą metų sukurtu filmu „Įgimta yda“. Vienaip ar kitaip, „Kieti bičai“ grįžta į 8 dešimtmečio Los Andželą, skendintį porno industrijoje ir smoge – tokį Los Andželą, kokį jau esame matę dešimtyse filmų.
Nors „Kietuose bičuose“ naudojamas gerai pažįstamas siužetinis šablonas, jis čia nesuskamba banaliai, o filmo kūrėjai taip pat nemano turintys žiūrovus visur vedžioti už rankutės
Tačiau nors „Kietuose bičuose“ naudojamas gerai pažįstamas siužetinis šablonas, jis čia nesuskamba banaliai, o filmo kūrėjai taip pat nemano turintys žiūrovus visur vedžioti už rankutės. Na, gal tik siekia pagarbiai nurodyti kryptį, kad auditorija netyčia nepaklystų tarp susišaudymo scenų ir nesibaigiančių personažų išgertuvių.
Pirmasis moralinių skrupulų retai kamuojamo detektyvo Holando (akt. Ryanas Goslingas) susitikimas su netrukus jo partneriu tapsiančiu Džeksonu (akt. Russellas Crowe) nebuvo labai malonus – šis sulaužė Holandui ranką – tačiau netrukus aplinkybės pasikeičia ir priešai tampa bendražygiais, pasiruošusiais surasti dingusią merginą, kuri suvaidino filme suaugusiems. Prie tyrimo netikėtai prisijungia ir mažametė Holando dukra Holly (akt. Angourie Rice), savais metodais padedanti narplioti dingusios aktorės mįslę.
Net ir puikiai vadinantiems aktoriams kartkartėmis sunku išsklaidyti įspūdį, jog filme naudojami juokeliai skamba dirbtinai.
Nors personažų charakteriai ganėtinai pažįstami (čia susitinka ciniškas, nes psichologiškai palūžęs ir kietas, nes siekiantis teisingumo), filme džiugina puikus aktorių ansamblis – Russellas Crowe ir Ryanas Goslingas puikiai jaučia vienas kitą ir kiek įmanoma išradingiau interpretuoja ne patį inovatyviausią scenarijų.
Tačiau net ir puikiai vadinantiems aktoriams kartkartėmis sunku išsklaidyti įspūdį, jog filme naudojami juokeliai skamba dirbtinai – problema ne ta, kad jie daugybę kartų girdėti ar perdėm nuspėjami, tačiau kiekviena komiška frazė atrodo parašyta, o ne „nutikusi“, todėl taip ir netampa organiška filmo dalimi.
Sh.Black filme pina trilerio ir komedijos žanrus, bet ši jungtis ne visad rodosi tolygi, o filmas neretai bando aprėpti per daug. Tokiais atvejais neišvengiamai atsiranda dirbtinių jungčių, kuriomis bandoma užkamšyti filmo dramaturgines spragas. Viena jų – tai Holando dukros personažas, tampantis sąžinės balsu, o kartu ir dar viena akivaizdžia filmo spraga.
Perdėm naivi, tačiau visad teisiosios poziciją užimanti, nepasitikinti savo tėvu, tačiau nusišypsanti kaskart jam priėmus teisingą sprendimą, Holly tampa kitų personažų moralės sergėtoja, tačiau jos pačios dalyvavimas tyrime atrodo ne tik nemotyvuotas, bet ir priartinantis „Kietus bičus“ prie filmų visai šeimai kategorijos. Žinoma, jei pamiršime filme besiliejančius kraujo klanus ir pornografijos verslo peripetijų fiksavimą.
Tačiau net jei „Kieti bičai“ negalėtų būti tituluojami įdomiausia ar originaliausia žanro interpretacija, filmas vertas dėmesio vien dėl švelnaus nostalgijos dvelksmo – ne tik laikmečiui, bet ir kinui, žanrui, temai. Sh.Black atsigręžia į geriausius žanro meistrus ir nors iš jų išmoko dar ne visas pamokas, šis jo šūvis išties buvo visai neprastas.
