Taip ir čia – iš Londono atvykusi našlė Florens (Emily Mortimer) apleistą provincijos namą paverčia knygynu ir sulaukia vietinės ponios Violetos (Patricia Clarkson) priešiškumo, nes ši pastate planavo įrengti menų centrą. Abiejų filmų moterys kovoja dėl savo svajonės, abi sulaukia užtarimo iš tokių pačių autsaiderių kaip ir jos, abi įsimyli. Kaip ir „Šokolade“, „Knygyne“ yra ir lengvos nuodėmės motyvas. Florens prekiauja tam metui, 1959-iesiems, drąsiais romanais – „Lolita“ ir „451 Farenheito“. Panašumų daug.
Žinoma, Hallströmo filmas yra kur kas metaforiškesnis – vien ko vertos scenos su šokolado, lyg šventos komunijos, dalinimu ir ragavimu, tačiau abiejuose filmuose aiškiai žinome, kas yra juoda, o kas balta. Su gerais ir teisingais herojais lengvai susitapatiname, o blogųjų ir meluojančių nemėgstame ir sakome: taip jiems ir reikia.
Visgi „Šokolade“, jeigu tęsime palyginimą, atsiranda ir pilkos spalvos. Ji gelbsti pasakojimą nuo vienaplaniškumo: miestelėnai staiga atsipalaiduoja ir net konservatyviausias iš konservatyviausių – meras – prisiryja saldumynų ir užmiega parduotuvės vitrinoje.
O štai „Knygyne“ veikėjai per visą filmą nesikeičia, neįvyksta jokios jų transformacijos. Tiesą sakant, net nesužinome tikrųjų konflikto motyvų. Kodėl Violeta nemėgsta Florens? Pavydas? Įžeistos ambicijos? Konkurencija? Ji tik stebi iš padilbų knygyną, kenkia svetimšalei per savus tarpininkus, suirzusi gniaužo suknelę ir režisierei kažkodėl atrodo, kad šių veiksmų užtenka suprasti filmo esmei. Na, dar yra raudonai padažytos Violetos lūpos, kurios, aišku, reiškia didelę klastą.
Net žinodamas, kad filmas priklauso lengvajam žanrui, tikiesi, kad autorė apdovanos veikėjus nors lašu psichologizmo ir į juos bus bent šiek tiek įdomu žiūrėti. Bet taip nenutinka ir stebi tik „geraširdę svetimšalę“, „klastingą ponią“, „dviveidį jos padėjėją“, „vienišių“. Veikėjus ant popieriaus. Trafaretus.
Suprantama, būtent tokie – iliustratyvūs – veikėjai labai tiko istorijai apie drąsios moters stoišką kovą akiplėšiškų bobų ir valdingų diedų pasaulyje. Šiandien panašių, ant moterų galios (women’s power) bangos šliuožiančių vienos minties filmų sukuriama apsčiai. Dalis jų sėkmingai prasibrauna į didžiuosius kino festivalius, laimi prizus, yra entuziastingai sutinkami ir mėgstami žiūrovų. Taip, jie paliečia svarbią temą, tačiau tokių filmų nešiojimas ant rankų man dažniau kvepia ne nuoširdžiu įvertinimu ir problemos (lyčių nelygybė, patriarchališkumas) masto bei svarbos pripažinimu, bet veidmainyste. Mada, tendencija. O šios visada yra trumpalaikės.
Tiesa, filmas suformuluoja gražią mintį apie tai, kad knygos yra geriausia ir kartais vienintelė žmogaus kompanija, ir kur jau kur, bet knygyne niekada nesijausi vienišas. Tad šį savaitgalį verčiau nueikite į knygyną nei „Knygyną“.
