Naujausias jo darbas „Kol dar neatėjo audra“ (Adrift, 2018) dar kartą primena apie kryžkelę, kurioje stovi B.Kormákuras. Nors filmas yra klasikinė išlikimo drama su visais tradicinei žmogaus ir stichijos akistatai pritinkančiais elementais, B.Kormákuras mėgina pasiūlyti ir kiek kitokį – sakytumei, autorinį – žiūros kampą, kuris turėtų išjudinti sustabarėjusią panašaus tipo filmų struktūrą.
Tik šis bandymas, nors idėjiškai atrodo teisingas, sukelia tiek režisūrinio blaškymosi, jog vargu, ar galėtų būti laikomas pavykusiu.
Tikra istorija paremtas filmas pasakoja apie vienas kitą įsimylėjusius Tamę (akt. Shailene Woodley) ir Ričardą (akt. Sam Claflin), kurie 1983-aisiais priima pagyvenusios poros pasiūlymą jų jachtą iš Taičio nuplukdyti į Kaliforniją. Kelionė prasideda puoselėjant gražiausius lūkesčius, tačiau Ramiajame vandenyne porą užklumpa uraganas „Reimondas“ – Ričardo koja lieka sutrupinta, šonkauliai lūžę, jachta suniokota, radijas neveikia, maisto ir vandens atsargos mąžta, o tūkstančių kilometrų spinduliu juodu supa tik vanduo.
Tačiau linijinę pasakojimo struktūrą B.Kormákuras sugriauna. Filmas prasideda scena po uragano – kai vandens semiamoje jachtoje pabudusi Tamė ieško Ričardo. Jo nematyti, Tamė rauda. Prasideda pirmasis flashbackas, rodantis, kaip Tamė atvyksta į Taitį, o netrukus susipažįsta su Ričardu. Taip gręžiojantis į praeitį, B.Kormakuras paraleliai vysto dvi istorijas – čia ir dabar vykstančią išlikimo dramą, kurioje pirmuoju smuiku griežia jauna moteris, ir meilės liniją, kurioje pasakojama Tamės ir Ričardo santykių genezė.
Tik pastaroji rodosi liūdnai plokščia ir, didžiąją laiko dalį, tik bereikalingai nukreipianti žiūrovo dėmesį nuo įtampos kupinos dramos – B.Kormákuras pernelyg nesigilina į Tamės ir Ričardo asmenybes, o jųdviejų santykių paveikslą mėgina sudurstyti iš romantiškų pasimatymų ir audringų nuotykių montažo bei rimtais veidais sakomų banalybių. Tai, jog tarp aktorių nematyti nė menkiausios žiežirbos, taip pat nepadeda sunkiai į priekį besiiriančiai meilės istorijai – nepanašu, kad Tamė ir Ričardas iš tiesų domėtųsi vienas kitu, ką jau ten kalbėti apie aistringą meilę, įkvepiančią ryžtis kelionei per vandenyną.
Jei negalvosime apie perdėliotą filmo struktūrą, teks pripažinti, jog B.Kormákuras likusį laiką kliaujasi žanro klasika – pagraudina žiūrovą, dramą įvelka į virpulingą garso takelį (kompozitorius Volkeris Bertelmannas), o finišuoja informuodamas, kaip šiandien klojasi išsigelbėjusių herojų likimai. Neabejoju, jog ne vienas iš kino salės išeis susijaudinęs ar net praliejęs ašarą kitą. Čia sužaidžia ir tai, jog filmas sukurtas pagal tikrą istoriją, ir tai, jog B.Kormákuras moka ir noriai žaidžia žiūrovų emocijomis – tai liudija ir siužetinis posūkis, filme patiekiamas su papildoma dramos porcija.
Todėl nors B.Kormákuras kol kas dar blaškosi tarp dviejų polių, pradeda atrodyti, jog toldamas nuo autorinio kino kranto jis, deja, vis labiau pasiduoda visai nerevoliucingo Holivudo link, kurį pats kadaise vylėsi pakeisti...
