Šią ir Lietuvai beprotiškai aktualią problemą į 114 minučių trunkančio filmo rėmus sudėjo brazilų režisierė Anna Muylaert. Jos juosta „Antra mama“ („Que Horas Ela Volta?“) buvo pristatyta praėjusių metų pradžioje Sandenso kino festivalyje. Lietuvos žiūrovai ją išvydo tų pačių metų „Kino pavasaryje“.
Kol lietuviai dėl geresnio gyvenimo vyksta į Norvegiją, Jungtinę Karalystę, Airiją ar Vokietiją, nemažai Pietų Amerikos valstybių gyventojų migruoja iš skurdžių regionų į turtingesnius šalies viduje. Šio filmo siužetas plėtojamas San Paule gyvenančių turtingų brazilų namuose, į kuriuos iš šiaurinės šalies dalies atvyko dar viena geresnio gyvenimo ieškanti vidutinio amžiaus moteris.
Juose pagrindinė herojė Val, kurią vaidina garsi brazilų aktorė, humoristė ir TV laidų vedėja Regina Case, praleido trylika metų. Moteris dirbo tarnaite ir turtuolių sūnaus Fabinho aukle, kuriam atidavė savo širdį ir visą motinišką meilę. Tikrosios dukters Val nematė jau dešimt metų, tačiau jausdama didžiulę kaltę dėl susiklosčiusių aplinkybių reguliariai siunčia jai pinigus. Mergaitė palikta giminaičių rūpesčiui. Išties tipiška po pasaulį išbarstytos emigrantų šeimos istorija, kuri pakeitus herojų vardus nesunkiai galėtų būti adaptuota bet kurioje pasaulio šalyje.
Vieną dieną Val sužino, kad dukra atvyks į San Paulą laikyti stojamųjų egzaminų į prestižinį universitetą. Moterį toks sprendimas beprotiškai nudžiugina, tačiau vos dukrelei atvykus ilgus metus namuose visus tenkinusi hierarchija ima byrėti. Mergina naujuose namuose leidžia sau viską, taip griaudama ne vienerius metus vyravusią luomų sistemą – su jos motina šiuose namuose buvo elgiamasi kaip su antrarūše.
Jessica pradeda kvestionuoti tarno ir jo šeimininko santykius ne tik žodžiais. Ji įžūliai pasisiūlo miegoti prabangiame svečių kambaryje, o ne su mama ant jai paruošto čiužinio tarnų kambaryje, nesivaržo šaukštais kabinti šaldytuve esančių ledų ir net leidžia sau maudytis baseine su Fabinho ir jo draugu. Be motinos augusi dukra priešingai nei jos motina moka kovoti už save. Kelias dienas santūriai pasidžiaugusi viešnios vizitu, namų savininkė ponia Dona Barbara viešnios jau trokšta atsikratyti. Val atsiduria įvykių epicentre ir pati to nenorėdama ir nesuprasdama sukelia ne vieną konfliktą.
Įdomu tai, kad rašydama scenarijų A.Muylaert rėmėsi savo šeimos patirtimi – jos sūnumi irgi rūpinosi emigrantė auklė, palikusi dukterį augti svetimiems. Filmo scenarijus, režisierės teigimu, buvo perrašytas mažiausiai keturis kartus, nes ankstesni bandymai jai atrodė „nebrandūs“. Prie scenarijaus kūrimo pastebimai prisidėjo ir pagrindinę heroję vaidinusi R. Case, kuri iš arti irgi matė ne vieną geresnio gyvenimo ieškančios moters istoriją. Anot kūrėjos, šiuo filmu siekė parodyti, kad auklių darbas yra „šventas, tačiau deramai neįvertinamas“.
Filme keliamos problemos nėra labai naujos ir netikėtos, bet dar kartą paskatina susimąstyti apie emigracijos draskomus tėvų ir vaikų santykius, socialinę nelygybę ir apie neva XXI amžiaus pasaulyje nebeegzistuojančius visuomenės luomus. Viso filmu metu netrūksta švelniai intriguojančios įtampos, tačiau pabaiga leidžia atsidusti. Juk kine reta istorija baigiasi tragiškai. Ne išimtis ir ši brazilų režisierės juosta.
2015 metais „Antra mama“ Berlyno kino festivalyje laimėjo konfederacijos CICAE apdovanojimą bei iškovojo publikos simpatijų prizą programoje „Panorama“. Sandanso festivalyje juosta buvo įvertinta specialiuoju žiuri prizu.
