Saroo Brierley gyvenimo istorija ir knyga „Ilgas kelias namo“ paremtas filmas pasakoja apie penkiametį indą, kuris 1986 m. atsitiktinai atsidūrė traukinyje, vežusiame į Kalkutą, esančią už 1600 kilometrų nuo jo namų. Išlipęs iš traukinio, Saroo, nemokėdamas vietos kalbos ir pamiršęs gimtojo miestelio pavadinimą, kentė gyvenimą gatvėje, kol pateko į vaikų namus, o galiausiai buvo įvaikintas australų poros. Praėjus 25-eriems metams ir atsiradus „Google Earth“, Saroo imasi ieškoti savo namų.
Turint tokią istoriją tereikia nepersistengti – nekurti perdėm juodos socialinės dramos ar gaižiai saldžios melodramos. Pirmąją filmo pusę „Liūtui“ tai pavyksta visai neblogai – po Kalkutos lūšnynus lakstantis jaunasis aktorius Sunny Pawaras nesunkiai paperka žiūrovų dėmesį, ir mintis, jog filmo istorija plėtojama kiek vangokai, nukreipia kita linkme. Pirmoji „Liūto“ pusė tylesnė ir tamsesnė, ir nors Indijos peizažai čia pabrėžtinai, net iliustratyviai slogūs, socialinės dramos gaidos žiūrinčiojo pernelyg neerzina.
Tačiau po geros valandos prasideda visai kitas filmas, kuriame – saulėje skęstanti Australija, ašaros ir besiblaškantis herojus. Iš tiesų, užaugusio Saroo personažas (akt. Dev Patel) apskritai yra joks – režisierius žiūrovams jį pristato tik per staiga gimusį norą (iki tol vaikinas apie savo indiškas šaknis per daug negalvojo ir savęs su gimtąja šalimi neidentifikavo) rasti šeimą. Visos kitos detalės – viltys, siekiai, baimės, net asmeninės savybės – lieka antrame plane.
Saroo santykiai su aplinkiniais taip pat schematiški – jo mergina jį palaiko, tačiau jis ją nuolat stumia nuo savęs, motina sako, jog Saroo globėjiškai žiūri į savo įbrolį, kitą įvaikintą indų berniuką, tačiau to įrodymų visą filmą taip ir neišvystame.
Turbūt nenuostabu, jog nėra lengva susitapatinti su personažu, kuris apibrėžiamas tik per desperatiškas paieškas per „Google Earth“ sistemą, tad išties jaudinantis pasakojimas, perkeltas į kino ekranus, apogėjaus taip pat nepasiekia – istorija su plokščiu pagrindiniu personažu tampa ne ką mažiau plokščia.
Antrąją filmo dalį atitrūkti nuo perdėto sentimentalumo padeda antraplanis Nicoles Kidman personažas. Ji vaidina Saroo mamą – seną, pavargusią, tačiau besąlygiškai atsidavusią, net tada, kai įvaikinti, bet dėl to ne mažiau mylimi vaikai atsitraukia ar nejučiomis įžeidžia. Jos personažas artimas, nes tikras: užtenka vieno N.Kidman žvilgsnio, kad galvoje išgirstum savo mamos balsą ir legendinę visų mamų frazę: „Aš nepykstu, aš tik nusivyliau“.
Tačiau N.Kidman ekrane matome trumpai – net ji negali išgelbėti filmo per 15 minučių. Tad belieka konstatuoti, jog prieš „Oskarų“ dalybas žiniasklaidoje garsiau nuskambėjęs „Liūtas“ neišnaudoja savo medžiagos potencialo ir todėl greit pasimirš. Tokių filmų šiandieninėje kino industrijoje yra šimtai, o G.Daviso darbas aukščiau vidurkio taip ir nepakyla – pasirodo, prėsko filmo kartais neišgelbėja net stebuklinga frazė „pagal tikrus įvykius“.
