Nei vienas iš šių epitetų nėra taikytinas naujausiam režisieriaus Manto Kvedaravičiaus filmui „Mariupolis“, tačiau dėl to šis filmas netampa geru dokumentikos apie karą pavyzdžiu.
M.Kvedaravičus filmuoja Mariupolį, industrinį uostamiestį Ukrainoje. Anksčiau čia gyveno didelė graikų bendruomenė, o šiandien miestas gyvena karo laukimo nuotaikomis. Režisierius teigia, kad norėjo sukurti miesto portretą, o šiai užduočiai įgyvendinti pasirinko kelis „atraminius“ personažus – batsiusvį, žurnalistę, kultūros namų darbuotoją – kurių kasdienius gyvenimus fiksuoja „Mariupolyje“.
Kamerai besiblaškant Mariupolio gatvėmis, padrikos žmonių istorijos netampa bendra miesto istorija, o filmo chaotiškumo įspūdį dar labiau sustiprina perdėm dažnai naudojami nemotyvuoti stambūs planai.
M.Kvedaravičius išvengia filmams apie karą būdingo dramatizavimo ir politinio angažuotumo. Jo kūrinio centre – paprasti Mariupolio gyventojai, turintys skirtingus politinius įsitikinimus, tačiau gyvenantys ta pačia viltimi. Fiksuodamas mieguistą miesto rutiną, režisierius kuria kone siurrealų įspūdį – karas kažkur visai čia pat, rodos, juntamas kiekvieno žvilgsnyje ir žodyje, tačiau kasdienis gyvenimas dėl to nesustoja.
„Mariupolis“ yra ne apie karą kasdienybėje, o kasdienybę kare. Tai, rodos, teisingas pamatas, tačiau jam paprasčiausiai pritrūksta artikuliacijos. Kamerai besiblaškant Mariupolio gatvėmis, padrikos žmonių istorijos netampa bendra miesto istorija, o filmo chaotiškumo įspūdį dar labiau sustiprina perdėm dažnai naudojami nemotyvuoti stambūs planai.
Mozaikiška struktūra bandoma pagrįsti idėja, kad miestas nėra vienalytis, tačiau bendro vardiklio nebuvimas šį miestą paverčia vaizdų ir garsų kratiniu, pertekliniu triukšmu.
Mozaikiška struktūra bandoma pagrįsti idėja, kad miestas nėra vienalytis, tačiau bendro vardiklio nebuvimas šį miestą paverčia vaizdų ir garsų kratiniu, pertekliniu triukšmu, kuriame žiūrovui tampa sudėtinga suprasti net vieną pagrindinių filmo scenų – konfliktą miesto aikštėje, kur dviejų skirtingų ideologijų akistata tampa fragmentišku emocijų fiksavimu.
Ankstesnis režisieriaus filmas „Barzakh“ taip pat pasakojo apie karo paliestą erdvę. Oficiali karo pabaiga Čečėnijoje neatnešė ramybės ir taikos – čia tebesitęsia grobimai ir kankinimai, o pagrobtųjų šeimos gyvena metų metus besitęsiančioje nežinioje.
Tačiau jei „Barzakh“, fiksuodamas kasdienybės fragmentus, kūrė gąsdinančios nežinomybės atmosferą, o kartu ir sapnišką realybę, įgalinančią naujas prasmes bei kontekstus, „Mariupolis“ lieka uždarytas savyje. Kaip dokumentas, kaip vaizdas, kaip mintis. Kaip filmas apie karą, praleidęs progą ne tik fiksuoti, bet ir papasakoti.