Sceną galima „perskaityti“ keleriopai. Filmas bus apie įvaizdį, ką patvirtina ir balsas už kadro: „Būnant turtingu svarbu ne pinigai, bet tai, kaip tave mato žmonės“. Šalia įvaizdžio bus svarbi ir manipuliacijos tema, o kas geriau nei reklamos industrija, į kuria čia referuojama, yra įvaldžiusi apgaulės praktikas. Ir trečia – bene svarbiausia – filmas bus stilingas. Gal net taps kultiniu. Tikra legenda. Visai kaip „Maxell“ reklama. Žodžiu, scena kuria žiūrovo lūkesčius.
Ir tikrai – tolesni epizodai žada stilingą reginį. Kol pagrindinis veikėjas Dynas (akt. Taronas Egertonas), kuris yra ir pasakotojas, greitakalbe apžvelgia savo vaikystę vidurinės klasės šeimoje, mokyklos laikus, pažintį su Džo ir gyvenimą išmokus apgaudinėti, būti tuo, kuo iš tikrųjų nesi, prieš akis dinamiškai keičiasi 9 dešimtmečio reklamų ir senų VHS vaizdajuosčių estetiką stilizuojantys kadrai. Bus kietas filmas – įsipatoginu kėdėje. Kažkas tarp „Volstryto“ ir „Volstryto vilko“ – net pasvajoju. Pakilus jausmas trunka dvi minutes.
Greitai suprantu, kad „Milijardierių klubas“ yra vienas tų filmų, kurio pasakojimo struktūrą žinai atmintinai. Geriausi draugai, afera, greitas praturtėjimas, prabangūs automobiliai, gražiausios merginos (vieną būtina įsimylėti) ir, aišku, neišvengiamas nuopolis. Vienintelė intriga – kada ir kaip? Žanro klasika? Galėtų būti, jei J Coxas, skirtingai nei anksčiau paminėtų filmų autoriai Oliveris Stone’as ir Martinas Scorsese, su žanru norėtų nuveikti šį tą daugiau ir įdomiau nei tiesiog įstatyti istoriją į jo rėmus.
Režisierius turi visas sudedąmasias dalis, tačiau galiausiai suplaka išsivadėjusį antrarūšį kokteilį.
Pavyzdžiui, jis žino, kad tokiuose filmuose reikia bent vienos scenos prabangiame naktiniame klube. Scena būtinai bus, tik viskas panašės ne į siautulingą vakarėlį, o beždžioniukų diskoteką. Reikia meilės istorijos? Bus, tačiau ji primins peraugusius vaikus, žaidžiančius namus. Reikia blogiečio? Bus ir jis. Kevinas Spacey vaidins homoseksualą turtuolį Roną iš Volstryto, tačiau režisierius iš aktoriaus išspaus tik klišių – manieringa kalba, šuniukas po pažastimi, Andy Warholas šalia.
Beje, dėl aktorių lydinčio seksualinio priekabiavimo skandalo, epizodus, kuriuose jo įkūnijamas veikėjas įsimaišo į staiga praturtėjusių kostiumuotų jaunuolių klubą, pradedi žiūrėti kiek kitomis akimis ir supranti, kodėl platintojai taip atidėliojo filmo premjerą.
Galų gale, režisierius žino, kad reikia scenos, kurioje pagrindinis veikėjas – iš prigimties geros širdies jaunuolis – suprastų, kad ėjo blogu keliu, scenos, kurioje pagaliau prabiltų jo sąžinės balsas. Žodžiu, reikia dramatiškos atomazgos.
Dramatiškumo bus. Džo Huntas iš verteivos pagreitintu būdu virs sūnumi paklydėliu ir ašarodamas prisipažins tėvui, kad melavo ir įskaudino labai daug žmonių. Tiesiog – „įskaudino“. Lyg už nugaros nesivilktų ne tik finansinių machinacijų, bet ir lavonų šleifas. Sudėtingi vidiniai prieštaravimai ir prabilusi moralė – per greičiau nei minutę. Rekordas.
