Atrodo, ideali asmenybė kino filmui, tačiau ilgą laiką niekas nesiėmė apie ją pasakoti. Pernelyg nišinė kūrėja? Žinoma tik eksperimentinio kino ir alternatyvios muzikos gerbėjams? Tiesa, 1995-aisiais vokietė Susanne Ofteringer sukūrė „Nico Icon“, tačiau tai buvo dokumentinis, iš archyvinių kadrų ir kalbančių galvų sudurstytas kūrinys. Vaidybinio reikėjo palaukti.
Susannos Nicchiarelli „Nico, 1988“ pasirodė 2017-aisiais. Filmas buvo pristatytas Venecijos kino festivalio „Horizontų“ programoje, laimėjo pagrindinį jos prizą. Vėliau – 6 Italijos kino akademijos apdovanojimus, iš kurių – ir už geriausią scenarijų. Spalio pabaigoje filmas pasirodė Lietuvoje ir bent man tapo rudens kino sezono favoritu. Ne tik dėl to, jog Nico asmeniniame grojaraštyje užima išskirtinę vietą. Tai – filmas su vizija.
Režisierė neaprėpia viso menininkės gyvenimo, todėl ir žiūrovai, pripratę prie tradicinių biografinių filmų, iškart nusivils. Ne tas formatas, ne tie masteliai. Filmo centre – dveji paskutiniai jau solinę karjerą pradėjusios dainininkės metai, kuriuos ji pati vadino produktyviausiais ir brandžiausiais. Niujorkas liko kažkur praeityje, dabar Nico gyvena Mančesteryje, saujelei gerbėjų koncertuoja vietiniuose baruose, važinėja su grupe po Europą ir kovoja su vidiniais demonais, kurie į priklausomybės nuo heroino liūną traukia ne tik ją, bet, kaip rodoma filme, ir grupės narius.
Papasakoti šiam karjeros laikotarpiui režisierė pasirenka įdomią ir, man regis, tikslią formą. Nuo siauro ekrano, imituojančio 16 mm juostoms naudotas proporcijas, šviesos ir tamsos kontrasto, pritemdytų interjerų iki nesvetingų peizažų, transliuojančių žodžiais sunkiai paaiškinamą nuovargį, melancholiją ir pabaigos jausmą. O kartu – gryną, šaltą grožį, kuris man visa jėga atsiskleidžia scenoje, kuomet Nico su grupe, vykdami iš koncerto, stabteli prie didelio monumento, užlipa betoniniais laiptais ir susėda kas kur, už kadro skambant dainai „Nibelungen“. Egzistencinio nerimo viršūnė.
Ir visgi įdomiausia filme žiūrėti į danų aktorę Trine Dyrholm. Tai – jos benefisas. Kad suvaidintų Nico, jai nereikia masės grimo, prilipdomos nosies ar minus dešimt kilogramų. Kad perteiktų dainininkės tragišką prigimtį ir sudėtingą būdą, užtenka tikslios kūno kalbos, karščiuojančių akių ir žemo balso.
Nors nesiima pasakoti visko, režisierė taupiai fiksuoja svarbius Nico biografijos momentus. Užsimenama apie karo nusiaubtame Berlyne praleistą vaikystę, kuri visam gyvenimui paliko žymę sąmonėje. Rodomi santykiai su sūnumi Ari (akt. Sandor Funtek), kurio niekada nepripažino jo tėvas, aktorius Alainas Delonas. Net grįžtama į jaunystės metus Niujorke. Pastarieji epizodai pasirodo labai trumpai, lyg kokie staigūs atminties blyksniai ar haliucinacijos būtent tada, kai Nico susileidžia eilinę dozę heroino.
Šiuose intarpuose, kuriems režisierė panaudojo Jono Meko kino dienoraščių fragmentus, sekundei, lyg koks fantomas, pasirodo ir tikroji Nico. Jauna, graži, dar neįnikusi į svaigalus.
Pasakojimas apie Nico nebūtų pilnavertis be jos tamsių, liūdnų, gotiškų dainų, kurias stebėtinai panašiu balsu atlieka pati Trine Dyrholm. Čia skamba „The Velvet Underground & Nico“ laikus menanti „All Tomorrow’s Parties“, soliniai kūriniai „These Days“, „Janitor of Lunacy“, „My Heart is Empty“. Ir ne šiaip skamba lyg fonas. Dainos dalyvauja pasakojime. Pavyzdžiui, „My Only Child“ pasigirsta sūnui Ari atsidūrus ligoninėje po bandymo nusižudyti. Norint suprasti, kas per žmogus buvo Nico, svarbu atidžiai įsiklausyti į šių dainų žodžius.
Todėl ir šį savaitgalį, kai daugelis skubės žiūrėti sintetinės „Bohemijos rapsodijos“, kurios režisierius į Freddie’į Mercury gilinasi tik kaip į šoumeną, bet ne savaip sudėtingo likimo žmogų, rekomenduoju nueiti susitikti su Nico. Ryškiausia šio rudens kino ikona.
