„Pokerio princesė“ (Molly’s Game, 2017) prasideda klausimu: kas blogiausio gali nutikti sporte? Remiantis vienos apklausos rezultatais, brazilų nuomone šio titulo nusipelnė pralaimėjimas Argentinai – bet kokiame sporte, bet kokios svarbos varžybose. Kitiems tarp didžiausių tragedijų – ketvirta vieta olimpiadoje ar suklupimas pasaulio čempionato finale. Tačiau užkadrinis Molly (akt. Jessica Chastain) balsas sufleruoja kitokį atsakymą. Tarp didžiausių įmanomų negandų sporte būtina įrašyti ir jos, perspektyvios ir talentingos slidininkės istoriją, kurios karjerą pačiame jėgų žydėjime nutraukė nelemtas atsitiktinumas.
Bet Molly palaužti ne taip lengva ir tuo mes įsitikinsime dar ne kartą. Ji pakeičia gyvenamąją vietą, tampa lošimus rengiančio Los Andželo šulo asistente, o netrukus ir pati imasi organizuoti pokerio lošimus, kuriuose dalyvauja pinigais besižarstantys pramogų ir verslo pasaulio atstovai. Kasdien jos kišenę papildo vis didesnės pinigų sumos, tačiau vieną dieną viskas žlunga. O tuomet, kai jau atrodo seniausiai žlugę, į Molly namų duris pasibeldžia septyniolika FTB agentų…
(Tiesa, pristatant filmo siužetą negalima nepaminėti, jog filmo platintojai Lietuvoje („Theatrical Film Distribution“) šįsyk pramušė naują dugną per visą filmą pokerio nei kart taip ir nežaidusią Molly pristatydami kaip moterį, kuri „pokerio turnyruose įveikdavo net sunkiausius varžovus“. Atrodytų, Sorkino scenarijuje netrūksta siužetinių vingių, tačiau neišsipildžiusio dramaturgo talentas, tikriausiai, taip veržiasi pro kraštus, jog kartais sunku susilaikyti neprikūrus daugiau nei reikia).
Nors lietuviškas filmo pavadinimas sufleruoja pokerį būsiant pagrindine tema, jis čia svarbus tiek pat, kiek beisbolas „Žmoguje, pakeitusiame viską“, kurį A.Sorkinas parašė 2011 m. (rež. Bennettas Milleris). Žaidimas abiem atvejais yra veikiau ne tema, o aplinkybė, leidžianti pažinti protagonistą ir jo gyvenimą. Šįsyk, nusigręžus nuo įprastų savo herojų – vizionierių vyrų, desperatiškai trokštančių šlovės – Sorkinas kviečia pažvelgti į talentingą moterį, atsidūrusią vyriškame galios žaidimų pasaulyje, kurio taisyklės ir beatodairiška garbėtroška jai ne visad prie širdies. Šis pokytis renkantis protagonistą iš pradžių žada daug.
Tradiciškai nesilaikydamas linijinio pasakojimo, Sorkinas žiūrovus vis nukelia į praeitį, palaipsniui pasakodamas mūsų herojės pakilimų ir nuopuolių istoriją bei nuolatos augindamas įtampą – nuo kapoto montažo ir greitakalbės įžanginėje scenoje, iki vis aštresnių perėjimų iš vienos siužetinės plotmės į kitą. Tačiau kad ir kokį tariamai galingą ritmą Sorkinas beužsuktų, kažkuriuo metu pačiai Molly istorijai, ištemptai iki 2 val. 20 min., paprasčiausiai pritrūksta parako. Nors už pokerio stalo sėda vis svarbesnės personos, sumos vis auga, o Molly suknelės sulig kiekviena scena tampa vis prabangesnės, tai, kas daro įspūdį filmo pradžioje, persiritus į antrąją pusę tampa savotiška rutina. Prie svetimų milijonų lengvai priprantama.
Ne paslaptis ir tai, jog visuose Sorkino scenarijuose žiūrovus užgriūna žodžių srautas – čia kur kas daugiau papasakojama, nei parodoma, ištransliuojama, o ne išjaučiama. Tačiau „Pokerio princesėje“, kitaip nei būtų galima tikėtis, labiau glumina ne užkadriniai monologai, kurie filme, paremtame M.Bloom autobiografija, atrodo laiku ir vietoje, o pabrėžtinai efektingi dialogai.
Kol personažai šaudosi ironiškomis replikomis (Molly pokalbiai su advokatu) ar kiek sentimentalokomis sentencijomis (Molly pokalbis su tėvu), sukirba mintis, jog visa tai kur kas geriau susiskaitytų – kartais sodrūs dialogai yra paprasčiausiai per sodrūs kino ekranui, net jei ir yra parašyti vieno mylimiausių Holivudo scenaristų.
Nors peršasi išvada, jog Sorkino scenarijai geriau, aštriau, organiškiau suskamba tuomet, kai jis juos patiki kitiems režisieriams, „Pokerio princesė“ toli gražu nėra šūvis pro šalį.
Priežasčių tam – ne viena, tačiau nepaminėti J.Chastain, pribloškiamai suvaidinusios chameleonišką, prie bet kokių sąlygų prisitaikančią, tačiau savąsias ydas geriau nei bet kitas suprantančią Molly, būtų nesąžininga. Taip, A.Sorkinas „Pokerio princesę“ parašė ir režisavo, tačiau būtent J.Chastain įpūtė filmui gyvybės ir privertė žiūrovus sėdėti kaip ant adatų. Jei dar atsirasdavo kritikų, abejojančių šios aktorės talentu, „Pokerio princesė“ turėtų užbaigti bet kokias diskusijas šia tema.
Grįždamas prie savo pamėgtos privataus ir viešo gyvenimo perskyros temos, A.Sorkinas „Pokerio princesėje“ į mūsų protagonistę leidžia pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Ir nors Molly filme nėra idealizuojama (net ir palengva susipažįstant su tikrąja, o ne žiniasklaidos suformuota jos asmenybe, nepavadintum jos pavyzdiniu personažu), filmui įsibėgėjus vis vien norisi Molly – netobulą, bet pavydėtinai stiprią – palaikyti ir nuoširdžiai tikėtis: gal ir šįsyk jai pavyks išbristi iš dar vienos gyvenimo duobės. Juk kaskart pasiekus dugną belieka tik vėl šauti į priekį – štai su tokiu savotišku amerikietiškosios svajonės pažadu Sorkinas ir palieka žiūrovus.
