Režisierius meistriškai lengvai, vos per kelias detales atkuria praėjusį laiką – fone nuolat įjungtas televizorius transliuoja Italijos popkultūros klasiką ir sportininkų pergales (vienas gražiausių filmo epizodų – devynmečio Masimo krytis veidu į sofą, bandant pamėgdžioti šuolininkų į vandenį skrydžius), ką jau ir kalbėti apie visai čia pat, pro namų langus matomą Torino klubo stadioną, kuris užkrėtė Masimą meile futbolui, ir geriausio draugo grobį – „King Crimson“, „Rolling Stones“ ir kitų jo dievukų plokšteles.
Tačiau švelniai brėžiami laikmečio štrichai toli gražu neatliepia paties filmo – sunkiasvorio, ištęsto, sentimentalaus. Pagal autobiografinį Massimo Gramellini romaną sukurta juosta į melodramatišką istoriją bando įterpti keletą ironiškų motyvų, tačiau nei jie, nei sunkiai įtikimas pagrindinio herojaus psichologinis portretas situacijos negerina.
Iš trauminės patirties niekaip išsivaduoti negalintis santūrusis Masimas, filme apibrėžiamas tik per savo skausmą, sulig kiekviena filmo minute vis labiau tolsta nuo žiūrovų.
Šokinėjant tarp skirtingų laiko plotmių, kurias žymi ir spalvinio tono kaita (praeitis tradiciškai nudažoma šiltais gelsvais atspalviais, o dabartis pasitinka gerokai aštresniu koloritu) susipažįstame su Masimu – vaiku, meluojančiu, kad jo motina Niujorke, ir pavydžiai žvelgiančiu į draugo bei jo mamos šėliones. Vaiku, kuris nusigręžia ir vėl bando grįžti prie tikėjimo. Kuris bando išsiaiškinti suaugusiųjų slepiamą tiesą apie jo mamos mirtį.
Klumpančio, pikto, atsakymų ieškančio jaunojo Masimo portretas, į filmą įnešantis šiek tiek kraujo ir gyvybės, yra tolimas suaugusio, savyje užsidariusio, žurnalistu dirbančio Masimo charakteriui (akt. Valerio Mastandrea), alsuote alsuojančiam apatija. Todėl iš trauminės patirties niekaip išsivaduoti negalintis santūrusis Masimas, filme apibrėžiamas tik per savo skausmą, sulig kiekviena filmo minute vis labiau tolsta nuo žiūrovų, jau per pirmąjį filmo pusvalandį išsiaiškinusių motinos žūties aplinkybes ir nuspėjusių tolesnį siužetinį vyksmą.
Žinoma, filme turi atsirasti charizmatiška moteris, gydytoja Elisa (akt. Bérénice Bejo), kuri padės pabusti iš užsitęsusio košmaro ir išmokys mylėti bei pasitikėti. Vis dėlto, galvoje šmėkštelintis klausimas, kodėl Elisa galėtų pamilti Masimą, kuris net prieš ją vargiai gali nusiimti savo šarvus, taip ir lieka neatsakytas.
Žiūrint „Saldžių sapnų“ akivaizdu viena – mirtis Masimą lydi visą gyvenimą. Nuo jį persekiojančios motinos netekties, vaikystėje gąsdinusio ir auklėjusio Belfegoro personažo ir ištraukų iš „Nosferatu“ trankiame vakarėlyje Romoje, iki už sienos įvykusios savižudybės ar savo akimis išvysto Balkanų karo žiaurumo.
M.Bellocchio technologijas pristato kaip savotišką eskapistinę taktiką, kurios griebiamasi tada, kai nesugebama susidoroti su tikrove, ir kartu kelia klausimą apie tiesos devalvaciją šiuolaikiniame pasaulyje.
Pastaroji linija labiausiai iškrenta iš filmo naratyvo audinio, tačiau scena, kurioje Masimo kolega fotografas dėl paveikesnio kadro pasodina į videožaidimą įnikusį vaiką priešais ką tik nužudytos motinos kūną, reikalauja išsamesnio aptarimo. Į žaidimą įsijautęs vaikas mums neišvengiamai primena į televizorių įnikusį, jame išsigelbėjimo ir paguodos ieškojusį Masimą vaikystėje – M.Bellocchio technologijas pristato kaip savotišką eskapistinę taktiką, kurios griebiamasi tada, kai nesugebama susidoroti su tikrove, ir kartu kelia klausimą apie tiesos devalvaciją šiuolaikiniame pasaulyje.
Kita vertus, šioje scenoje perskaitoma žiniasklaidos sensacizavimo kritika subliūkšta supratus, jog pats režisierius be skrupulų manipuliuoja žiūrovų emocijomis, tam pasitelkdamas ir perdėm iliustratyvų garso takelį, ir deklaratyvius dialogus, pvz., lekiant automobiliu Masimo kolega visiškai tiesiogiai, juokingai tiesmukai klausia – ar nenori gyventi pavojingai?..
Tačiau iš šio lekiojimo ratais herojus galiausiai nubunda, o drauge su juo akis pramerkia ir žiūrovas, išvargintas daugiau nei dvi valandas trukusio, tačiau savojo ritmo taip ir neradusio filmo. Filmo, kuris turėjo ambicijų tapti terapijos seansu, bet tapo tik dar viena melodrama.
