Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2016 10 01

Filmas „Senekos diena“ – apie vis nerandamą prasmę

Rašyti apie biografinį kiną visuomet nelengva. Ypač tuomet, kai jis susijęs su didžiais istorijos įvykiais ar puikiai pažįstamais laikotarpiais. Prieš akis iškyla pernelyg daug kontekstų – nuo kai kurių reikėtų atsiskirti, kitus, priešingai, prisiminti, o kartu dar ir sekti tikrą istoriją.
„Senekos diena“
„Senekos diena“

Laimei, režisieriaus Kristijono Vildžiūno teigimu, „Senekos diena“, nors ir paremta jo išgyvenimais, nėra filmas apie jo gyvenimą. Nelaimei, iš „Senekos dienos“ išėmus tą, kuris šiuos įvykius išgyveno, tikro, natūralaus veikėjo jam pakeisti taip ir neatsiranda.

Filme pasakojama Simono istorija. 1989-aisiais jis (vaidinamas Marijaus Mažūno) dainuoja grupėje bei ieško savęs. Prie egzistencinių kančių skausmo prisideda ir faktas, jog Simonas įsimyli Vakarę (akt. Ina Marija Bartaitė), geriausio draugo merginą.

Antrajame skyriuje filmas nusikelia į šiuos laikus. Simonas (akt. Dainius Gavenonis) kartu su žmona (akt. Elžbieta Latėnaitė) augina sūnų. Vakarės jo gyvenime jau seniai nebėra, bet egzistencinės kančios išliko tokios pačios. Simonas atrodo nutolęs nuo visų aplinkinių, net ir nuo savo paties žmonos, kuri krizes išgyvena užsiversdama dar vieną alkoholio butelį ir grasindama nusižudyti.

Režisierius savo protagonisto gyvenimui ekrane leidžia vystytis neprimesdamas įprasto montažo.

Režisierius savo protagonisto gyvenimui ekrane leidžia vystytis neprimesdamas įprasto montažo – vietoj scenos išskaidymo į „supažindinančius“ erdvės kadrus, pokalbio dalyvių perspektyvas ir stambius planus, „Senekos dienoje“ gausu ilgų, vientisų scenų.

Tai ne vien operatoriaus nuopelnas – vaizdas filme nėra vien įrankis, jis yra reflektuota pasakojimo dalis. Tai matyti be galo džiugu, mat net festivaliniame kine ne taip jau dažnai režisierius pakankamai pasitiki savo komanda ir konstruoja tokius plačius, ilgus kadrus, neidamas lengviausiu keliu.

O pasitikėti K.Vildžiūnas turi kuo. „Šiaurės krypties“ muzika, kad ir koks būtų žiūrovo individualus skonis, puikiai tinka filmo personažui ir kuriamam laikmečiui. Puiki D.Gavenonio vaidyba neturėtų ko nors stebinti, bet ir pirmąkart kine pasirodęs M.Mažūnas dirba taip pat profesionaliai. Simono veikėjas didžiąją laiko dalį praleidžia tylėdamas, bet abu aktoriai su šia tyla įtikinamai susitvarko, nepervaidindami, tačiau visuomet išlaikydami tas pačias manieras ir identiškas išraiškas.

Deja, Simonui pradėjus kalbėti atsiveria didžiosios filmo bėdos, užgožiančios anksčiau išvardintus pliusus. Jauni žmonės čia kalba tokiomis frazėmis kaip „Ačiū, kad leidai man suprasti, kas yra meilė“ ir „Gyvenimas yra kaip tas tavo projektorius: reikia išjungti praeitį, kad pamatytum dabartį“. Tokie banalūs ir juokingai netikroviški poetizavimai netiktų beveik jokiam personažui, bet patikėti, jog šitai sako tie patys maištaujantys, Seneką skaitantys, Lietuvos vėliavą į Rusiją su savim besivežantys paaugliai, tiesiog neįmanoma.

Simono ir jo draugų minties viražai nenatūralūs bei sentimentalūs, o blogiausia, kad dar ir visiškai permatomi – kiekvieno jų žinutė yra visiškai tiesioginė. Arba, kitaip tariant, jie yra viskas, kas nėra ir niekada nebuvo jauno žmogaus kalba.

Panašių išsireiškimų netrūksta visame filme ir kiekvienas veikėjas, jei tik gauna pakankamai eilučių, „skamba“ kaip holivudinės dramos pabaiga.

Pats režisierius aiškino, jog su Seneka filmas turi mažai bendro, nes tai šitų veikėjų interpretacija, neabejotinai neišsemianti tikrosios filosofo mąstymo gelmės, tad kažkoks naivumas yra priimtinas, netgi laukiamas. Bet Simono ir jo draugų minties viražai nenatūralūs bei sentimentalūs, o blogiausia, kad dar ir visiškai permatomi – kiekvieno jų žinutė yra visiškai tiesioginė. Arba, kitaip tariant, jie yra viskas, kas nėra ir niekada nebuvo jauno žmogaus kalba.

Šiame kontekste ir tie patys D.Gavenonis su M.Mažūnu gali atrodyti juokingai. Kad ir kaip jie „išvaidintų“ pavienes savo scenas, negali įtikinamai sukurti personažo tol, kol jo mintys išreiškiamos žodžiais, kurių nepasakytų joks gyvas žmogus.

Intencija parodyti Simoną kaip giliai liūdną asmenybę akivaizdi, bet lygiai taip, kaip naivumas nėra lygus kvailam poetizavimui, mąslaus žvilgsnio neužtenka sukurti gelmei, o tiesiai šviesiai šaudomų „man liūdna, nes nutiko tas ir anas“ neužtenka įtikinti, jog matai liūdesyje skendintį žmogų.

„Senekos diena“
„Senekos diena“

Šis pavienių frazių elementarumas pritaikytinas visai filmo struktūrai. Simonas yra uždaras ir negyvena „kiekviena diena taip, lyg ji būtų paskutinė“, kad ir kiek tai kartotų. Bet net jei sakytume, jog bandymai žiūrovą paveikti tyliomis scenomis atskiestu sentimentalumu suveikia, tai vis tiek nesusiveda į išbaigtą paveikslą. Rodydamas skirtumus tarp jaunosios ir vidutinio amžiaus krizę išgyvenančios Simono versijų, K.Vildžiūnas akivaizdžiai sieja du laikotarpius, tačiau iš tiesų apie juos nepasakoja – tik naudoja kaip kontekstą asmeninei istorijai.

Rodydamas skirtumus tarp jaunosios ir vidutinio amžiaus krizę išgyvenančios Simono versijų, K.Vildžiūnas akivaizdžiai sieja du laikotarpius, tačiau iš tiesų apie juos nepasakoja – tik naudoja kaip kontekstą asmeninei istorijai.

Žinoma, galime sakyti, kad Simono istorija – tai metafora. Metafora buvusio laiko ir laiko, kuriame gyvename dabar. Bet kaip ir cituotosios frazės, ši metafora gana elementari ir kažin, ar tiksli.

1989-ųjų jaunas žmogus maištavo ir tuo pačiu bandė sau atsakyti į prasmės klausimus. Šiuolaikinis žmogus nebemaištauja ir vis dar atsakinėja į tuos pačius klausimus. Tokia išvada yra beprasmė lygiai tiek, kiek nuolatinis jau skausmingai nuvalkiota tapusios frazės „žmonės susvetimėję vienas kitam“ kartojimas, tik kitaip nei su pastaruoju atveju, šios išvados dar ir nerelevantiškos.

„Senekos diena“ yra filmas apie liūdinčius naivius žmones. Be galo sunku sukurti filmą apie nuobodulį, kuris pats netaptų nuobodžiu. Šįsyk to padaryti, deja, nepavyko ir filmas apie naivius žmonės išėjo be galo naivus. Galima pasidžiaugti techniniais „Senekos dienos“ pasiekimais bei profesine meistryste, tačiau galiausiai idėjine plotme nuviliantis filmas nesukuria ir emocinio ryšio – gal veikėjai ekrane ir yra liūdni, gal ir gilūs, bet tikrai nėra žmonės.

VIDEO: SENEKOS DIENA - anonsas (rež. Kristijonas Vildžiūnas)

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?