Nuo tokių faktų ir asmeninių istorijų atsispyręs Kambodžos–Prancūzijos režisierius Davy Chou sukūrė jaunatvišką filmą „Sugrįžimas į Seulą“. Filmas apie Fredi, į Korėją sugrįžusią merginą, gegužę buvo pristatytas Kanų kino festivalyje, o spalio 4–9 d. jį šešiuose Lietuvos miestuose parodys kino programa „Lokys, liūtas ir šakelė“. Pateikiame interviu su režisieriu D.Chou.
– Kodėl norėjote papasakoti šią istoriją?
– Lankiausi Pietų Korėjoje 2011 m., kur tarptautiniame Busano kino festivalyje pristačiau savo pirmąjį ilgametražį dokumentinį filmą. Mano draugė Laure Badufle vyko su manimi parodyti, ką ji vadino „savo šalimi“.
Laure gimė Pietų Korėjoje, tačiau būdama vienerių buvo įvaikinta Prancūzijoje. Pirmą kartą į gimtąją šalį grįžo būdama dvidešimt trejų ir gyveno ten dvejus metus, paskui parvyko į Prancūziją. Prieš kelionę ji mane perspėjo, kad nesutiksime jos biologinio tėvo korėjiečio, tačiau po kelių dienų Busane ji man pasakė: „Žiūrėk, susirašinėju su tėvu.
Rytoj susitinkame Jinju mieste, pusantros valandos kelio nuo čia. Važiuosi su manimi?“ Visai netikėtai atsiradau prie pietų stalo su jos biologiniu tėvu ir močiute. Tai buvo labai jaudinanti patirtis. Jų bendravime buvo visas emocijų – liūdesio, kartėlio, nesupratimo ir nuoskaudos – spektras.
Netgi tragiška-komiška dimensija, nes matėsi, kad jie nesugeba vienas kito suprasti. Su mumis buvo ir vertėja, kuriai buvo itin sudėtinga išversti mano draugės pykčio priepuolius ir perteikti juos su korėjiečių papročių reikalaujamu mandagumu. Mane labai sujaudino ši situacija ir nusprendžiau, kad vieną dieną apie tai sukursiu filmą. Po savo debiutinio vaidybinio filmo premjeros grįžau prie šios idėjos ir džiaugiuosi, kad Laure ją palaikė.
– Filmas atsispiria tarptautinio įvaikinimo temos, tačiau apima žymiai daugiau. Fredi bando savankiškai rasti save ir atitrūkit nuo jai priskiriamų tapatybių.
– Mane įkvėpė mano draugės Laure istorija, jos atkaklus, nenuspėjamas charakteris. Rašydamas scenarijų, uždaviau jai daug klausimų, nes, žinoma, pats gimiau ne Pietų Korėjoje, nesu moteris ir nebuvau įvaikintas. Šis tolimas atstumas privertė mane suabejoti savo teisėtumu pasakoti šią istoriją. Tačiau vienu metu įvyko man pačiam įvyko nušvitimas.
Aš gimiau Prancūzijoje, Kambodžoje gimusiems tėvams. Pirmą kartą į Kambodžą nuvykau būdamas dvidešimt penkerių. Mano santykiai su šalimi buvo panašūs į veikėjos Fredi santykius su Pietų Korėja filmo pradžioje. Toli gražu neįsivaizdavau, kad šis grįžimas prie savo šaknų supurtys mano supratimą, kas esu. Gyvenimas verčia perkonfigūruoti tapatybes, taip pat santykius su pasauliu ir savimi.
Mane sudomino perspektyva, kurią pasirenka žmogus, nuolat atsisakantis atitikti iš anksto nustatytą klasifikaciją arba neleidžiantis žmonėms kalbėti už jį. Fredi vis naujai išranda save, iš naujo apibrėždama save ir iš naujo patvirtindama save. Tai universali tapatybės tema. Kas aš esu? Kur mano vieta? Kur aš esu lyginant su kitais?
Mane įkvėpė mano draugės Laure istorija, jos atkaklus, nenuspėjamas charakteris.
– Jūsų filme daug muzikos, dažnai personažų bendravimo sutrikimai išsprendžiami muzikos dėka. Kas išreiškiama per muziką?
– Skirtingos kalbos – prancūzų, korėjiečių ir anglų – seka viena kitą čia susiliedamos, čia išsiskirdamos, o tai jau parodo, kaip neįmanoma iš tikrųjų išreikšti dalykų. Kažkas pasiklysta vertime. Muzika kompensuoja tai, kam trukdo kalba.
Filme yra scena, kai Seule veikėjai Fredi visi bando prikabinti korėjietišką tapatybę, ir tik šokių aikštelėje jai pavyksta atsimušti nuo šių ketinimų. Kitoje filmo vietoje Fredi biologinis tėvas, kurį vaidina meistriškasis Oh Kwang-Rok, dažnai vaidinantis Parko Chan-Wook filmuose, liepia jai klausytis muzikos per savo telefoną. Galime pajusti, kad jis visiškai nemoka bendrauti ir yra itin netaktiškas. Fredi, teisingai ar neteisingai, susierzina ir ji parodo savo pyktį dėl to, kaip jis išlieja savo sielvartą.
Kai jis jai groja šį kūrinį, jis tarsi išsako viską, ko nespėjo ar nesugebėjo jai pasakyti. Muzika filme yra sąlyčio taškas, kai du žmonės, kuriuos skiria nesutaikoma istorija, vos vieną minutę sugeba pamatyti vienas kitą, ištiesti vienas kitą ir suprasti vienas kitą.
– Seulas – tarsi gyvenas veikėjas, vystosi lygiagrečiai su mūsų heroje. Filmo pradžioje atrodo, kad erdvė yra neapibrėžta, o laikui bėgant rėmas plečiasi ir Fredi prisijaukina miestą.
– Iš pradžių man buvo labai įdomu padaryti visiškai priešingai, nei tikitės iš kelionių filmo, kuriame daug kadrų lauke. Norėjau filmo, kuris vyktų patalpose. Tokia buvo mano asmeninė patirtis. Lankydamiesi Seule daug laiko praleisdavome baruose ir restoranuose.
Manau, kad ši evoliucija vaizduoja vidinį veikėjos, kuri susiduria su savimi ir savo praeitimi, kelionę. Fredi yra šiek tiek gobši. Ji sugeria aplinkinių žmonių energiją, savo nuožiūra juos transformuodama, atgaivindama. Antroje filmo dalyje ji tarsi matuotų save lyginant su kraštutinumais: veikėja gyvena pačiame pastato viršuje, iš kurio atsiveria vaizdas į miestą iš paukščio skrydžio ir tuo pat metu mes ją sekame į pogrinį su visais tamsiais personažais, kuriuos galima rasti Seulo naktiniame gyvenime.
Trečioje filmo dalyje ji atrodo ramesnė, net jei, kaip pati sako, ši ramybė akimirksniu galėtų išnykti. Viskas visada nestabilu, neišspręsta ir nuolat keičiasi. Tai mane domina ir to mokomės iš personažo.
– Kiek Fredi vaidinanti Park Ji-Min dalyvavo kuriant jos personažą?
– Park Ji-Min – plastikos menininkė. Ji gimė Pietų Korėjoje, o į Prancūziją atvyko būdama aštuonerių metų. Akivaizdu, kad aš norėjau žmogaus, turinčio ryšių su Pietų Korėja, o ne tiesiog aktorės iš Rytų Azijos. Taigi, atrankos tikslais sutikau nemažai Pietų Korėjos kilmės žmonių, kurie buvo įvaikinti. Klausiausi, ką jie turėjo pasakyti, ir tai labai daug atnešė filmui.
Bet kai sutikau Park Ji-Min, kuri nėra įvaikinta, ji atrodė akivaizdus pasirinkimas. Ji niekada nevaidino, tačiau jai intuityviai ir įspūdingai pavyko perteikti ekstremalias emocijas, nuo ultra smurto ir ultra pažeidžiamumo. Prie scenarijaus dirbau trejus metus ir su Ji-Min, kadangi ji nebuvo profesionali aktorė, staiga susidūriau akis į akį su jos, kaip Prancūzijoje užaugusios nebaltosios, patirtimi. Ji-Min turėjo daugybę klausimų ir netgi kritikos scenarijui. Ji suabejojo veikėjos santykiu su moteriškumu, lytimi ir vyrais.
Šios diskusijos, kurios kartais būdavo gana sunkios ir trukdavo kelis mėnesius, privertė mane suabejoti savimi. Supratau, kad mano, kaip vyro kino režisieriaus, padėtis galbūt paskatino mane atkartoti tam tikras klišes. Mes su Ji-Min greitai tapome labai artimi, o šie santykiai, pagrįsti pasitikėjimu, buvo pagrindas, leidęs mums išgyventi tą laikotarpį kartu. Supratau, kad turiu pakeisti savo požiūrį ir tai labai išlaisvino. Taip pat supratau, kad kūryba gali vykti tik bendradarbiaujant ir lygiomis teisėmis su ja. Fredi personažas yra to bendro darbo vaisius.
Filmo anonsas:
Režisieriaus Davy Chou filmą „Sugrįžimas į Seulą“ rodys kino programa „Lokys, liūtas ir šakelė“ spalio 4–9 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Marijampolėje.
