„Tonis Erdmanas“ meistriškai keičia toną, tad ilgainiui pripranti, jog po iki ašarų juokingos scenos apima tuštumos jausmas ir kone egzistencinis liūdesys. Tuomet norėtųsi kaip filmo herojei Inesai užtraukti Whitney Houston „The Greatest Love of All“ ir taip išgyventi kad ir gėdingą, tačiau iš šiuolaikinio pasaulio kanonų bent akimirkai išlaisvinantį epizodą.
„Tonis Erdmanas“ meistriškai keičia toną, tad ilgainiui pripranti, jog po iki ašarų juokingos scenos apima tuštumos jausmas ir kone egzistencinis liūdesys.
Režisierė M.Aden žiūrovui siūlo retai kada kine nagrinėjamą ir kiek napatogią temą – tėvo ir suaugusios dukters santykius. Jis – į pensiją išėjęs, išsiskyręs, tačiau iš paaugliškų juokelių taip ir neišaugęs Vinfrydas. Ji – ambicinga verslo konsultantė Inesa, kažkada mėgusi juoktis iš tėvo pokštų, kurie šiandien kelia tik irzulį. Jųdviejų susitikimas per šeimos vakarienę trunka neilgai (juk Inesa toks užimtas žmogus) tad Vinfrydas netrukus nusprendžia aplankyti šiuo metu Bukarešte dirbančią dukrą. Žinoma, apie savo viešnagę jis iš anksto nepraneša.
Liežuvio už dantų nelaikantis tėvas tampa trukdžiu tvarkingame Inesos gyvenime, o tam, kad bent per sprindį priartėtų prie griežtos dukters, jis sukuria personažą – ekscentriškąjį Tonį Erdmaną, prisistatantį Vokietijos ambasadoriumi ir „koučeriu“. Inesa gėdijasi tėčio ir apsimeta jo nepažįstanti, tačiau šis nepasiduoda ir atkakliai sekioja Inesą bei jos bendradarbius.
Personažų charakteriai gali pasirodyti kiek persūdyti – Inesa viską aukoja dėl karjeros, o Vinfrydas nejaučia, kada jo pokštams laikas ir vieta. Tačiau vienas didžiausių filmo pliusų yra gebėjimas „neforsuoti“ savo personažų ir jų charakterių virsmo. Istorija, iš pirmo žvilgsnio tinkama vidutinės trukmės filmui, yra pasakojama beveik tris valandas – į kulminaciją einama neskubant, atidžiai raizgant vidines santykių peripetijas, leidžiant personažams paprasčiausiai „būti“.
Šiame neskubriame filmo ritme, pripildytame nejaukios tylos ir keisčiausių siužetinių viražų, žiūrovui į paširdžius „kala“ kasdienybė, pažįstama jei ne per konkrečias situacijas, tai per visa apimantį absurdą.
Šiame neskubriame filmo ritme, pripildytame nejaukios tylos ir keisčiausių siužetinių viražų, žiūrovui į paširdžius „kala“ kasdienybė, pažįstama jei ne per konkrečias situacijas, tai per visa apimantį absurdą. Tuomet supranti, jog kiekvienas nuo savęs bėga taip, kaip išmano – kas be perstojo dirba, kas užsideda kaukę ir apsimeta esąs ne tuo, kuo yra, kas kino teatre bent porai valandų bando persikelti į kito gyvenimą. Iš nuolatinio bėgimo pažadinti gali tik filme nuskambantis klausimas: „Ar esi laiminga(s)?“. Jį išgirdusi Inesa susierzina. Ir tikrai, kas čia per klausimas?..
Filmo veiksmas ne tik nukelia į Bukareštą, bet iš dalies atkartoja ir Rumunų naujosios bangos temas: skirtį tarp socialinių klasių, siekį „pasirodyti“, ir, visų svarbiausia, žmogų, savanoriškai tapusį sistemos įrankiu.
Prie realistinio „Tonio Erdmano“ tono prisideda ir kameros darbas – nuolat judanti, arti personažų besisukiojanti kamera primena „Dogmą’95“ ar Rumunų naująją bangą. Tai supratusių žiūrovų veiduose veikiausiai atsirado šypsnis – juk filmo veiksmas ne tik nukelia į Bukareštą, bet iš dalies atkartoja ir Rumunų naujosios bangos temas: skirtį tarp socialinių klasių, siekį „pasirodyti“, ir, visų svarbiausia, žmogų, savanoriškai tapusį sistemos įrankiu.
Nors Kanų kino festivalyje leidinio „Screen“ organizuojamoje kritikų apklausoje „Tonis Erdmanas“ pagerino rekordą, o kino profesionalai filmui prognozavo „Auksinę palmės šakelę“, M.Aden iš festivalio išvažiavo pelniusi tik tarptautinės kino kritikų asociacijos FIPRESCI prizą.
Tačiau netikėtas Kanų festivalio žiuri sprendimas nesutrukdė tolesnės „Tonio Erdmano“ kelionės – nominuotas „Lux“ prizui, patekęs į BBC 100-o geriausių XXI a. filmų sąrašą, tapęs Vokietijos kandidatu į „Oskarus“, filmas pelno tiek kino kritikų, tiek žiūrovų liaupses.
Štai taip vieningai žmonės juokiasi iš beprotiško, susvetimėjusio, atbukusio pasaulio. O kas daugiau belieka?
