Iš esmės, E.Wrightas siūlo tą atpažįstamos, į save nukreiptos ir save cituojančios popkultūros bei praėjusio laiko nostalgijos miksą, kuris šiandien atakuoja visais kultūros frontais, tačiau ir toliau masina žiūrovą.
Taigi, mūsų herojus. Tylus, paslaptingas, tačiau geros širdies ir gero veido vaikinas (akt. Ansel Elgort), prisistatantis Vaikiu („B-A-B-Y, Baby,“ – paraidžiui taria kiekvienam, nusistebėjusiam vardu). Jis – neįtikėtinų gabumų vairuotojas, todėl yra puikus laimikis apiplėšimus organizuojančiam bosui Dokui (akt. Kevin Spacey), kuriam Vaikis turi grąžinti skolą už kadaise įvykdytą automobilio vagystę.
Muzika ne lydi pasakojimą, o egzistuoja tobulai ritmiškoje jungtyje su veiksmu, tarytum miuziklas, kasdienes scenas paverčiantis mažu choreografiniu ir muzikiniu spektakliu.
Vaikis, nuožmus ir atsidavęs kelyje, nuo buities – nors ir slaugo neįgalų bei kurčią patėvį – ir šio pasaulio realijų atrodo kiek atitrūkęs. Tačiau nenuostabu, jog sunku dalyvauti pokalbyje, kai ausyse nuolat skamba vienas iš daugelio iPod’ų: vaikystėje Vaikis pateko į avariją, po kurios galvoje girdimą spengimą mėgina nustelbti nuolat klausydamasis muzikos.
E.Wrightas, kurdamas Vaikio gyvenimo garso takelį, žengia dar vieną žingsnį į priekį: muzika, persipinanti su išorinio pasaulio garsais, pvz., mašinos pyptelėjimu ar trumposios žinutės rašymu, ne lydi pasakojimą, o egzistuoja tobulai ritmiškoje jungtyje su veiksmu, tarytum miuziklas, kasdienes scenas paverčiantis mažu choreografiniu ir muzikiniu spektakliu. Jį išvystame jau įžanginėje filmo scenoje, kurioje Vaikis, laukdamas trijų banko plėšikų, automobilyje sukuria gyvesnį ir paveikesnį muzikinį pasirodymą, nei meilę miuziklo žanrui manifestavusios „Kalifornijos svajos“ (La La Land, 2016).
Nostalgija praeičiai slypi ne tik miuzikliškoje formoje. Štai Vaikis ir jo mylimoji, kavinės padavėja Debora (akt. Lily James) atrodo nelyg nužengę iš XX a. pradžios melodramos – gražūs, žavūs, kiek stokojantys charakterio savybių, tačiau mirtinai įsimylėję. Svajos apie jųdviejų gyvenimą kartu skambant lyriškai muzikai prieš mūsų akis išnyra juodai baltais epizodais, primenančiais auksinio Holivudo laikus ir tikėjimą, jog meilė įveikia viską. Net ir teisėsaugą, besivejančią su įjungtais švyturėliais.
Režisierius, muzikinius intarpus jungdamas su efektingų gaudynių ir susišaudymo scenomis, veiksmo filmo ir komedijos žanrais, sąmoningai kuria pastišą. Automobiliai, greitis, pasmerkti įsimylėjėliai ir gangsteriai (beje, filme puikiai pajuokiami jų dialogai panašiose juostose: „Ar mes esame susitikę anksčiau?“ – „Nežinau. Tu vis dar gyvas, taip?“ – „Jo.“ – „Reiškia, dar nebuvome susitikę.“) – tokią kino ir Amerikos viziją siūlo režisierius, kuris filme ne dekonstruoja, bet, priešingai, pasinaudoja archetipais.
„Vaikis ant ratų“ yra taip preciziškai sukonstruotas ir savo pirmtakus taip tobulai imituojantis kūrinys, jog veikiau įsipaišo į savaime blankaus žanro rėmus nei šiuos sulaužo.
Edgaras Wrightas išgarsėjo filmais, galinčiais pajuokti klišes ir kartu netapti atvira parodija – ar tai būtų siaubo komedijos žanrą supurtęs „Zombių karalius“ (Shaun of the Dead, 2004), ar fantastinių epizodų prisodrintas „Scotas Piligrimas prieš pasaulį“ (Scott Pilgrim vs. the World, 2010). Šie filmai, gimę iš netikėto žvilgsnio žanrą, jo klišes ar naratyvines struktūras, pasiūlė naują formą ir naują interpretaciją.
Įnešti gyvybės į automobilių gaudynių filmą, aišku, nelengva – čia kiekvienas naratyvo posūkis jau buvo sukurtas, o žanro varomoji jėga yra efektingos lenktynės, ne įmantrūs siužetiniai viražai. Tačiau net tai supratus ir racionaliai pasvėrus, neapleidžia jausmas, jog „Vaikis ant ratų“ yra taip preciziškai sukonstruotas ir savo pirmtakus taip tobulai imituojantis kūrinys, jog veikiau įsipaišo į savaime blankaus žanro rėmus nei šiuos sulaužo.
Nuo to „Vaikis ant ratų“ netampa mažesne ar prasčiau sumeistrauta pramoga – tai filmas su puikia choreografija ir nepriekaištingu montažu, o taip pat ir su visais naratyviniais vingiais, kurių iš tokio filmo gali tikėtis žiūrovas. Tačiau kartu „Vaikyje ant ratų“, bandančiame lygiomis dalimis atiduoti duoklę ir kino praeičiai, ir dabarčiai, pritrūksta tos gyvybės ir humoro, kuriuo alsavo ankstesni režisieriaus darbai. Tarytum pats filmas būtų tas kietas vaikis, kuriuo galima iš toli paslapčia žavėtis, tačiau pamilti, kaip ir kaip stengtumeisi, vis vien nepavyks.
