O temų kino pasakojimams yra apstu, ką savo filmu „Valstybės paslaptis“ parodė ir Donatas Ulvydas, to galbūt sąmoningai ir nesiekdamas. Čia ir garsiai nuskambėjusios korupcijos bylos, ir supuvusios teismų sistemos pertvarkymas, ir oligarchų meilės istorijos su politikais, ir tyliosios, paprastų piliečių akiai nematomos šalies įstojimo į NATO pasekmės, ir tarptautinė politikos arena, kurioje Lietuva groja ne paskutiniu smuiku.
Žodžiu, drama veja dramą, nešvarūs politiniai žaidimai sprogdina ekraną, žiūrovams nuo saspenso stoja širdys, o žmogiškų emocijų amplitudės pavydi senukas Holivudas. O kur dar ryškūs ir įsimintini personažai (ir geriečiai, ir blogiukai) bei netikėtos atomazgos, kurių neišgalvotų net Aaronas Sorkinas. Viso to užtektų bent penkiems vaidybiniams ir dar dokumentikai liktų.
Per dešimt Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metų nutiko išties labai daug įvykių, tačiau kažkodėl neatsirado nė vieno kino kūrėjo, kuriam jie iš tikrųjų rūpėtų, kuris norėtų parodyti ne tik dronais nufilmuotą šalies grožį, bet ir pasigilinti į ne visada patogią mūsų realybę – tas paprastas dienas, kurios kalendoriuje, laimei, dar įsiterpia tarp nacionalinių švenčių ir minėjimų datų, nors vietos, atrodytų, lieka vis mažiau.
Man regis, lietuvių režisieriai ir scenaristai jau seniai turėjo peštis dėl galimybės į kino ekranus perkelti kokią nors tikrais faktais paremtą istoriją, o iš LMTA kino studijų programos jau dabar reikėtų išbraukti literatūros kūrinio ekranizacijos užduotį ir studentams primygtinai liepti skaityti laikraščius bei naujienų portalus, ten ieškoti siužetų.
Politinis šalies gyvenimas mažai rūpi ir D.Ulvydui. Tiksliau, rūpi tik kaip fonas norimam prezidentės portretui nutapyti – teisingam, didingam, optimistiškam, pagal visas proporcijos taisykles, ginkdie, nieko netinkamo neleptelint, neįžeidžiant, labiausiai, žinoma, pačios herojės, kuri juk ir įsileido į prezidentūrą, todėl kaip čia paklausi kažką labiau asmeniško – protokolas neleidžia.
Kad iš tiesų sukurtum filmą apie sudėtingą Dalios Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpį, reikia gebėti analizuoti ir kritiškai vertinti, atsirinkti ir interpretuoti informaciją, daryti išvadas, sugalvoti struktūrą. Tokių sunkių uždavinių režisierius sau akivaizdžiai nekėlė. Jis sukūrė panegiriką, kurioje, beje, Grybauskaitė turėjo pasirodyti ne tik kaip aukščiausio lygio politikė, bet ir kaip paprastas, šiltas, emocingas žmogus. Bent apie tai režisierius kalba viename interviu. Bet būtent lavina aiškesne logika nesusietų kadrų iš LRT ir Prezidentūros archyvų, panašu, turėjusių parodyti kūrėjų profesionalumą dirbant su istorine medžiaga, bet, deja, transliavusių tik sutrikimą tokioje gausoje, užklojo net ir tuos trumpus epizodus, kuriuose dar galėjai įžvelgti žmogiškąjį politikės veidą.
Politinis šalies gyvenimas mažai rūpi ir D.Ulvydui. Tiksliau, rūpi tik kaip fonas norimam prezidentės portretui nutapyti.
Archyvai užgriūva dar prieš pasirodant pavadinimui. Faktų, informacijos, skandalų ir kalbinamų žmonių komentarų nuotrupų tiek daug, jog iš pradžių suglumsti ir tik vėliau imi suprasti, jog taip sumanyta specialiai, jog matai trumpą anonsą, taip sakant, tyzerį filmo viduje.
Visgi šokinėjimas nuo vienos temos prie kitos išlieka ir vėliau. Nuo korupcijos šokama prie „raudonosios Dalios“. Nuo skandalų – prie tremtinių. Nuo tremtinių – prie Kalėdų senelio ir anekdotinės istorijos apie „siusiuko“ įsinorėjusį berniuką. Dar vėliau greituoju būdu pereinama prie riaumojančių „Leo LT“ kronikų ir energetinės nepriklausomybės istorijos, užgriebiama CŽV kalėjimo Lietuvoje paslapties ir tulpių skandalo, ilgėliau stabtelima prie tarptautinių santykių užkulisių ir, žinoma, pagyrimų ir garbingų apdovanojimų, kitaip tariant, laimingos pabaigos.
Pasakojimas fragmentiškas, pabiras, pilnas abstraktaus kalbėjimo ir portalų antraštėms artimų intonacijų. Už tokį kalbėjimą režisieriaus tikrai nepagirtų prezidentė, pasak politologų ir politikų, visada pasisakanti be užuolankų, paprastai ir suprantamai.
Režisieriui sunkiai sekasi šalies politinį dešimtmetį sulipdyti į bent kiek vientisesnį paveikslą, nors vargu, ar tą apskritai galima padaryti neturint scenarijaus – bent jau pradžios titruose apie jį neužsiminta. O štai montažo režisieriai – net du. Suprantama.
Tiesa, pabaigoje, kai atsiranda daugiau prezidentūros kasdienybės vaizdų su aplink šalies vadovę zujančiais jos patarėjais, filmas įgauna ir realios dokumentikos bruožų. Šičia režisierius, galima sakyti, net suformuluoja savo nuomonę apie Lietuvos ateitį. Pačios prezidentės lūpomis. Bėgant finaliniams titrams šalies vadovė ištaria: „Geriau, chebra, nebus“. Ir nesvarbu, jog žodžiai ištraukti iš archyvo ir konteksto, gal tikrai jie tiesą byloja? Nebus geriau. O norėtųsi.
