Žiūrint Pavelo Piteros dokumentinį filmą „Žalgirio mūšis“, susidaro įspūdis, kad iš kino ekrano su tavimi kalbasi visiškai toks pat studentas. Iš filmo sužinojau apie: riterių kultūrą, treniruotes ir kasdienybę, Teutonų ordino įkūrimą, kryžiaus žygių pradžią, pagrindinius žygius ir esminius ordino teritorinius laimėjimus.
Apie viduramžių vienuolyno darbotvarkę, jo architektūrą ir kasdienių darbų paskirstymo principus. Apie viduramžių miestų gimimą, pilių statybos ir šildymo ypatumus. Apie prūsų kultūrą, religiją ir požiūrį į nuosavybę. Apie lietuvių kultūrą, religiją, politines pažiūras ir karinius pajėgumus. Apie lietuvių komplikuotą santykį su Katalikų bažnyčią ir Mindaugo karūnavimą. Apie Jogailos konfliktą su Kęstučiu ir Vytautu, Vytauto persirengimą moterimi, Jogailos santuoką su Jadvyga ir Krėvos uniją. Apie kryžiuočių konfliktą su Lenkija, abipusius karinius išpuolius, ordino karinį sutriuškinimą ir Lenkijai nenaudingą taikos sutartį. Apie ordino nuosmukį ir išnykimą, buržuazijos atsiradimą ir XX amžiaus tragedijas...
Toks platus temų spektras savaime tarsi nėra niekuo blogas. Tačiau yra viena svarbi detalė: filmas trunka vieną valandą trisdešimt minučių. O tai reiškia, kad visų į jį sugrūstų enciklopedinių žinių po vienos peržiūros tiesiog neįmanoma prisiminti. Negana to, kai kurių faktų ir vardų paprasčiausiai net nespėji įsisąmoninti.
Pasakojimas, kuris, sprendžiant iš pavadinimo, turėtų kryptingai judėti link savo pagrindinio objekto, t.y. Žalgirio mūšio, nuolat stringa ir klumpa, užsikabina už smulkmenų, įveda filmo kontekstui visiškai neaktualias istorines asmenybes, apie kurias iš karto pamiršta, vėl ir vėl leidžiasi į digresijas. Ir dar: pats Žalgirio mūšis filme užima maždaug 10 minučių.
Filmas ir jį lydinti reklaminė kampanija apsukriai klaidina žiūrovą ne tik pavadinimu. Pavyzdžiui, iš žiniasklaidoje platinamų kadrų ir filmo anonso gali susidaryti įspūdis, kad „Žalgirio mūšis“ – atsakingai atlikta vaidybinė kertinio Europos istorijos įvykio ir jo aplinkybių rekonstrukcija, lydima kompetentingo komentaro.
Gaila, bet, deja. Dalis filme aptariamų temų išties yra lydimos trumpų vaidybinių inscenizacijų su daugiau ar mažiau vykusiai vaidinančiais aktoriais. Tačiau kūrėjai tuo neapsiriboja. Antai, žiūrovas vis grąžinamas į šiuolaikinę Europą, kur, tarp turistų fotografuojamų Lietuvos bei Lenkijos pilių, į jį kreipiasi aktorius Stacy Keachas, pasakojantis apie viduramžių Europos papročius bei politines intrigas.
Bet ir tai dar ne viskas. Matyt, neturint pakankamo biudžeto nufilmuoti didesniam kiekiui vaidybinių scenų (kai kurios iš jų filme net panaudotos po kelis kartus), didžiąją dalį „Žalgirio mūšio“ vizualinio pasakojimo sudaro įvairaus plauko animaciniai intarpai. Vieni jų yra piešti ranka ir primena viduramžių laikų iliustracijas, kiti – tiesiog animuoti tekstai ir žemėlapiai. Treti, dažniausiai naudojami karo žygiams ir mūšiams aptarti, yra sukurti su kompiuterine grafika.
Visai šiai eklektiškai medžiagai suvaldyti režisierius mėgina pasitelkti kryptingą naratyvinį stuburą. Struktūriškai „Žalgirio mūšį“ sudaro trys dalys: Teutonų ordino susikūrimas ir plėtra, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės santykiai bei šių trijų Europos politikos žaidėjų susidūrimas. Tačiau, tarsi pamiršus apie tai, kad kine pirmu smuiku turi groti vizualinė kalba, čia kiekvienas rodomas kadras tampa tiesiog iliustracijų rinkiniu už kadro skambančiam pasakojimui.
Siekiant priartinti viduramžių kasdienybę prie šiuolaikiniam žiūrovui įprastų patirčių, į tekstą, lydintį „Žalgirio mūšį“, yra įpinami palyginimai ir pokštai, keliantys šypseną ne dėl taiklumo, bet veikiau dėl intonacijos nenatūralumo. Filmo kūrėjai ypač džiaugiasi vaizdingu ir originaliu riterių palyginimu su tankais ir karo mašina; jis pasirodo tikrai ne kartą. Bet yra ir unikalių, tikro įkvėpimo šviesoje pagimdytų perlų. Dėl jų sužinai, kad miestus statantis riteris viduramžiais turėjo atrodyti taip pat keistai, kaip antį medžiojantis veganas. Arba kad šparagai – ne šiaip niekuo neypatinga daržovė, bet nebyli civilizacijų liudininkė.
Kad ir kaip filmo kūrėjai stengtųsi flirtuoti su jaunesniu žiūrovu, tos pastangos vis tiek stipriai atsiduoda naftalinu. Taip atrodo suaugęs vyras, mėginantis šauniai atrodyti savo paauglio vaiko vakarėlyje: lyg ir norėtųsi dėkingai patapšnoti per petį, bet vis tiek labiau gėda nei smagu.
Panašiai ir su „Žalgirio mūšiu“: kiekvienas sprendimas, skirtas nuimti tolimos ir sustabarėjusios praeities aurą, paradoksaliai ją tik sustiprina. Būtent todėl galiausiai jauti artumą ne Vytautui, ne Jogailai, ne Katalikų bažnyčiai ir ne atskiriems ordino magistrams, o už kadro likusiam pasakotojui, kuriam, garsinant filmą, teko didvyriškai skaityti milžinišką kiekį teksto. Tai jis yra pagrindinis ir vienintelis „Žalgirio mūšio“ herojus.
