Banaloka dviem aspektais. Pirma, senai kaip pati kino istorija temai amerikiečių režisierius Drake’as Doremus nesuteikia nieko originalesnio: visais laikais robotai troško arba širdies (mylėti), arba smegenų (prisiminti ir fantazuoti). Antra, banaloka ji ir dėl to, jog pagrindinė tema yra meilė – jausmas, apie kurį kalbant apskritai sunku nenuslysti į saldumą ir klišes. Nebent esi Spike’as Jonze’as ir sukuri „Ją“ („Her“) – panašios kraujo grupės filmą kaip „Zoja“ („Zoe“), tačiau su esminiu skirtumu.
Pasakojimą apie vyro ir moters balsu bendraujančios operacinės sistemos romantišką ryšį Jonze’as sugebėjo išauginti iki apmąstymų apie žmoniją ir laiką, o Doremus, imdamasis istorijos apie humanoidės (Léa Seydoux) ir vyro (Ewan McGregor) sintetinę meilę, tik griebia už širdies, bet taip ir neprisikasa iki universalesnių dalykų, nors, panašu, ir manė tą darantis. Kitaip tariant, „Ji“ iš tiesų yra filosofinis kūrinys, o „Zoja“ tik tokiu dedasi.
Kas yra meilė, ko reikia, kad gimtų ryšys, kaip žinoti, ar jis tikras, kaip jį išlaikyti – šiuos klausimus režisierius užduoda žiūrovams, o veikėjai –vienas kitam. Tiesa, tobulų santykių klausimas ateityje, pasirodo, bus sprendžiamas pragmatiškai: tereiks nueiti į laboratoriją, atsakyti į kelis klausimus ir kompiuteris parodys, jog dviejų žmonių suderinamumas yra, pavyzdžiui, 12 procentų. Šansų likti kartu – mažai, reikia dairytis kitos simpatijos. Na, toks gyvas Tinderis, kur vietoje match’o – procentas.
Čia režisierius, aišku, netiesiogiai ir labai švelniai pakritikuoja mūsų neva antiromantišką dabartį, kur meilė susiaurėjo iki „Facebook“ širdelės, o žmogiškas ryšys – kaip baisu – apsiribojo išmaniojo ekrano lytėjimu. Kitaip tariant, „Zoja“ – ne apie ateitį, o šiandieną. Apie mus ir tikrumo ilgesį. Pabaigoje režisierius jau galutinai nuplėš žiūrovams akidangčius ir parodys, kad tikra meilė, tik pamanyk, yra stipresnė už kompiuterio sugeneruotą procentą ir tik meilė mus daro žmonėmis (tiesiogine šių žodžių prasme). Šioje vietoje hipsterių instagramininkų karta linkčioja, braukia ašaras ir sutartinai išsijungia telefonus. Įsimylėjimo, meilės ir santykių traktuote šis filmas, man rodos, jiems pirmiausia ir skirtas.
Glumino ne tik patetika, bet ir režisieriaus išsisukinėjimas. Jis nepasakojo, nesigilino į herojų poelgius ir vidų, o daugino gražius ir paveikios muzikos lydimus epizodus, kurie, neslėpsiu, tą akimirką jaudino, tačiau po kelių minučių paliko tave ne pamaitintą, o tik apstulbusį.
Panašu, kad praėjus pirmajai filmo pusei režisierius nebeturėjo ką pasakyti, beliko ramstyti siužetą žiūrovo pojūčius – regą ir klausą –dirginančiais epizodais. Muzika, aišku, atmosferinė, labai tinkanti pasakojant apie gražiausią jausmą pasaulyje (du kartus įsijungiau Shazam), bet susidarė įspūdis, kad autorius į filmą sukišo pusę asmeninio grojaraščio, tikėdamasis, kad žiūrovas kartu su juo kažką pajus ir supras. Aš nepajutau. Beširdis.
