★★★★☆ / Filme „Anhell69“ – pokyčius išgyvenančio Medeljino peizažas

Režisierius, kurio užkadrinis balsas protarpiais lydi žiūrovą, pirmasis pasidalina savo istorija. Vaikino kartą užaugino moterys, jo gimtasis Medeljinas išgyveno Pablo Escobaro šlovę, galbūt išgyvens ir užgrobti valdžią siekiančius radikalus. Tačiau neatsiejama suardyti bandomo miesto dalis – queer jaunimo kultūra. Būtent į ją filme krypsta režisieriaus žvilgsnis.

Netrukus filme paaiškėja, kad tai turėjo būti B lygio vaidybinis projektas, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių virto dokumentika. Tad kertinėmis „Anhell69“ scenomis tampa tai, kas buvo filmuota atsainiausiai, pasiruošimo tikslais – aktorių atranka, į kurią režisierius sukvietė draugus, ir jų portretai.

Herojų tyrumą išduoda jų veido mimikos, tiesiogiai atspindinčios aptariamos temos keliamus jausmus. Tiek atrankos metu, tiek kitur nuskambantys techniniai klausimai dažniausiai sulaukia neutralios reakcijos. Tačiau režisieriui teiraujantis vis asmeniškesnių dalykų, tarytum pradeda šaudyti fejerverkai.

Kalbant apie svajones, veikėjų akys žiba, nepavyksta nuslėpti šypsenos ar lengvo juoko, vos priartėjus prie plonos ribos tarp naivumo ir optimizmo. Tačiau kitose scenose įtariai sklandus ir specifinis atviravimas apie troškimus leidžia nuspėti, kad daliai pašnekovų smagiau trokšti, o ne iš tikrųjų žengti žingsnį link siekių išsipildymo.

Klausimus apie mirtį veja tikinimai, kad ji – artima draugė, herojai kone unisonu pasitelkia saviironiją, sarkazmą, lyg bijodami leisti sau persigalvoti. Režisierius nusprendžia pasiteirauti kiek aptakesne ateities tema. Herojai netrukus pažeria gerokai niūresnius atsakymus – kalba apie nežinomybę, nerūpestingumą ir palydi savo mintis keiksmais.

Veikiau ne atrankos metu girdimi liudijimai, o palaipsniui vis intymesnė klausimų maniera primena girdėtąją Gasparo Noé „Ekstazėje“. Ilgainiui tarp scenų įsprausti juodi mirksniai, matyti daugelyje režisieriaus filmų, atskleidžia, kad jie tapo vienu iš Theo Montoyos įkvėpimo šaltinių. Greta Jameso Camerono ir Steveno Spielbergo, kaip peršasi mintis režisieriaus miegamajame išvydus jų darbų plakatus. Kita vertus, vėliau nuskambantis prisipažinimas, kodėl Theo Montoya pamilo kiną, kiek pristabdo autoritetų paieškas – tarsi režisierių kurti labiausiai būtų įkvėpusi kino salės tamsa.

„Nepatogus kinas“ nuotr./Kadras iš filmo „Anhell 69“

Nors režisieriaus draugai atsiveria apie neišpildytus konservatyvių tėvų lūkesčius ir dorą vaikystę, neatrodo, kad visiškai išsižadėjo kadaise išmoktų pamokų ar laikytų save ateistais. Anaiptol, miegamuosiuose greta Britney Spears portretų tebetūnančios ikonos, dėvimi kryželiai ar kūno auskarai su Jėzaus atvaizdu simbolizuoja savą ryšį su religija, jos praktikavimo variaciją.

Galiausiai, dvasingumo temą Theo Montoya vainikuoja pristatydamas potraukį vaiduokliams ar atvaizdams veidrodyje – spektrofiliją. Ją režisierius ketino narplioti vaidybiniame filme, tačiau pasitelkia kaip alegoriją, padažnėjus aplinkinių mirtims, lemtoms ligų, perdozavimų ir kraštutinės dešinės medžioklių.

Čia spektrofiliją perteikia ne žmonių ir mistinių būtybių, o dar gyvų ir jau mirusių identiškas negandas patyrusių kartų sąveika.

Negyvuosius režisierius vaizduoja lyg siluetus, tebeklajojančius po klubus ir pogrindžiuose vykstančius vakarėlius, kurių akys žiba ne vangiau už svajones diktavusių gyvųjų. Jų niekas nebeišgirs, nebeapkabins, bet lyg dinastijos pradininkus atmins geruoju ir kartos tas pačias klaidas.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu.

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.