Trumpas režisierės interviu iš susitikimo su žiūrovais:
Supažindinkite mus su savo lietuviškomis šaknimis. Kodėl jus, amerikietę, sudomino tokia tema?
Mano močiutė yra lietuvė. Aš su ja augau ir prisimenu ją pasakojant apie prieškario Lietuvą ir tradicijas. Mano mama, būdama Amerikos lietuvė, mus taip pat augino labai stipria lietuviškumo dvasia. Kai prieš 10 metų į Lietuvą atvažiavau pirmą kartą, sutikau nuostabų Puvočių kaimo etnografinį ansamblį. Jo močiutes ir jų dainas pamilau iš karto. Panorau apie jas sukurti filmą. Jo gamyba truko apie trejus metus, nors apie jo pasirodymą didžiuosiuose ekranuose svajojau 10 metų.
Kaip šį filmą sutiko Amerikoje, kur kitos šalies dainos ir papročiai atrodo gan egzotiškai?
Šis filmas oficialiai dar nebuvo parodytas Amerikoje, po „Kino pavasario“ „Dainų šalis“ pradės savo kelionę po žemyną. Tačiau, montuojant filmą, darėme kelias peržiūras San Franciske ir Niujorke. Žiūrovų reakcijos buvo puikios, jiems patiko filmo herojės, suprato močiučių humorą ir dainas. Juk dainos – tai lyg tarptautinė kalba. Filmo peržiūrose dalyvavo ir daug jaunų žmonių. Jie taip pat labai šiltai atsiliepė.
Filme yra užfiksuota šviesioji lietuviško kaimo pusė. Ar keliaujant po provinciją, teko matyti ir tamsiąją jos pusę?
Žinoma, per tiek laiko, teko pamatyti visko. Juk tai – realybė, ji – visur. Tačiau, filmuojant, pasirinkome akcentuoti būtent tas moteris, jų gyvenimus ir pasakojimus. Mes kažkiek atveriame tų tamsiųjų gyvenimo pusių – pasakojame apie sunkius jaunystės išgyvenimus, karą ir pan. Bet močiučių pozityvumas, mėgavimasis gyvenimu, dainomis, nusveria tas blogas patirtis. Jos kartu draugauja ir dainuoja jau daug metų, taigi tai ir stengiausi akcentuoti. Norėjau į pirmą planą iškelti dainas, kurios močiutes suvienijo ir gelbėjo nuo visokių gyvenimo sunkumų.
Kas jus labiausiai nustebino filmuojant Lietuvoje?
Tai tikrai netikėtas klausimas. Pirma, kas šauna į galvą – tai, kad močiutės buvo tokios aktyvios, ir norint prikalbinti filmuotis, reikėjo paskui jas, grybaujančias miške, lakstyti. Be to, prieš filmavimą, aš Lietuvoje jau buvau buvus keletą kartų, tad kažkuo ypatingai nenustebau ir filmuojant. Tačiau, pirmą kartą čia atvykus, buvau iš tikrųjų sužavėta lietuviškos gamtos grožio.
Ar galima tikėtis platesnės šio filmo distribucijos Lietuvoje, pavyzdžiui, mokyklose, pristatant jį, kaip edukacinį?
Man būtų labai malonu, jei filmas būtų platinamas Lietuvoje ir rodomas mokyklose. Žinoma, jei kažkas norės platinti „Dainų šalį“, gali kreiptis tiesiai į mane.
