Pernai Venecijos kino festivalyje specialųjų žiūri prizą pelniusią juostą nuo liepos 29 d. keletą seansų rodys ir Lietuvos kino teatrai. Režisierius M.Frammartino atskleidžia, kaip iš pirmo žvilgsnio neįdomi krūmais apaugusi duobė tapo legendų šaltiniu, Italijos ekonominio pakilimo simboliu ir žmogaus būties tyrimų objektu.
Olos atradimas
Kai filmavau filmą „Keturi metų laikai“ (it. „Le quattro volte“) Alesandrijos del Kareto miestelyje, jo meras Antonio La Rocca (Nino), pats speleologas, padėjo man ieškoti filmavimui tinkamų lokacijų. Jis dažnai kartojo, koks nuostabus yra Polino masyvas. Manė, kad esu per daug susikoncentravęs į medžių kultą – ir norėjo, kad bent vieną dieną paskirčiau Polino aplankymui.
Pietų Apeninų Polino masyvas pasienyje tarp Bazilikatos ir Kalabrijos – didžiulė ir įspūdinga teritorija. Čia yra kanjonų ir gilių vagų, kuriomis teka upės. Augalija ir gyvūnija nepaprasta – yra kilniųjų erelių, grifų, vilkų. Norėdamas įtikinti Polino grožiu, Nino pirmiausia mane nusivedė prie angos, vedančios į Bifurtą. Tokiam kaip aš, kuris nėra speleologas, ji atrodė tiesiog kaip skylė žemėje. Niekuo neišsiskiriančio šabakštyno viduryje dunksantis urvas manęs visai netraukė. Pamenu, dėbtelėjau į Nino nepatikliai.
Norėdamas įtikinti Polino grožiu, Nino pirmiausia mane nusivedė prie angos, vedančios į Bifurtą.
Jis pradėjo man pasakoti, kaip tą urvą atrado. Kaip praleido jame ištisus savo gyvenimo metus, matuodamas jį šimtmečių senumo prietaisais – matlankiu ir aukštimačiu. Kaip šimtus kartų į jį leidosi, kad atliktų tobulus išmatavimus. Kaip miegojo ir valgė urve. Jame paliko dalį savo jaunystės. Žinoma, ši vieta jam turėjo ypatingą reikšmę. Pradėjau jį suprasti. Nino paleido urvan akmenį – pamenu, prireikė kokių 3 ar 4 sekundžių, kol tas į kažką atsitrenkė. Atrodė, kad akmuo tarytum iškrito iš laiko. Va tada iš tikrųjų jį supratau. Tai buvo 2007-aisiais.
2016 m. Nino suorganizavo ekspediciją, norėdamas pamėginti atblokuoti „trebušetą“, kurį anksčiau laikiau skyle žemėje. Porą savaičių praleidau kartu su būriu speleologų, kasinėdamas ir klausinėdamas savęs. Ten sutikau 82-ejų metų Giulio Gècchele, kuris vadovavo pirmajai ekspedicijai 1961 m. Jis mane įkvėpė.
Speleologų atradimas paviešintas nebuvo ir liko toks pat paslaptingas kaip tamsus požemių pasaulis, kuriame jis buvo aptiktas.
1961 m., Italijoje įsibėgėjus ekonominiam bumui, Giulio Gècchele ir jo vadovaujama jaunų speleologų grupelė iš Pjemonto atrado pramogą, kuri buvo visiškai nemokama. Užuot, kaip tuo metu buvo madinga, domėjęsi padangės tyrinėjimais, jie leidosi į speleologinę ekspediciją: įsiropštė į nišą, skylę, įtrūkimą Žemės paviršiuje ir nusileido į maždaug 700 metrų gylį po žeme. Italijos pusiasalio apačioje jie atrado antrą pagal gilumą pasaulyje urvą – Bifurto bedugnę. Patys tyrinėtojai apie šį rekordą neturėjo žalio supratimo.
Tuo pačiu metu buvo užbaigtas įspūdingas architektūros pavyzdys – monumentalus „Pirelli“ dangoraižis. Pastatas buvo rodomas per visas naujienas, sulaukė didžiulio žiniasklaidos dėmesio ir greitai tapo populiariu Italijos, pasiekusios aukščiausią pasiekimų tikslą, simboliu. O štai speleologų atradimas paviešintas nebuvo ir liko toks pat paslaptingas kaip tamsus požemių pasaulis, kuriame jis buvo aptiktas.
Invazija
Tik ar mūsų nuostabūs jaunieji tyrinėtojai nebuvo to paties laikmečio produktas? Ar jų sumanymas galiausiai nebuvo tam tikra kolonizacijos forma – to paties ekonominio bumo ir optimizmo dvasios, nuo kurios jie siekė pabėgti, tąsa?
O jei apsiginklavę mokslo ir proto įrankiais ir nusileidę į vis dar archajišką kraštą, anotuodami ir eskizuodami mitais ir prietarais apipintą vietą, stropiai žymėdamiesi pastabas, jie tik apibrėžė, atskleidė ir išvertė nepažįstamą požemių pasaulį pagal tuos pačius viršuje esančio pasaulio parametrus ir skaitinius išmatavimus? Jei taip, jų veiksmas, kuris savo laiku atrodė revoliucingas, galiausiai turėtų būti interpretuojamas kaip išpuolis. Nei iš šio, nei iš to paskutinis beformis, primityvus ir pirmykštis rezistencijos taškas, niekada iki tol neregėjęs žmonių, patyrė invaziją. Jo išmatavimai ir matmenys, kurie iki tol buvo nepaliesti ir nesuklasifikuoti, dabar buvo užregistruoti ir iššifruoti. Tai, kas iki tol buvo ne kas kita, kaip legenda, mitas, paslaptis, dabar buvo pavadinta ir apibrėžta. Toji vieta nustojo egzistuoti už realybės ribų ir tapo „bedugne“.
Toji vieta nustojo egzistuoti už realybės ribų ir tapo „bedugne“.
O jei tie jauni speleologai, mėginantys atsispirti antropologiniams pokyčiams, kurie sparčiai plito po visą Europą, patys to nenutuokdami įvykdė kolonizacijos aktą teritorijoje, esančioje už realybės ribų? Atidavė ją savo kompasų rodyklėms, lempų šviesai, savo akių žvilgsniams, matavimo juostų rodmenims? Ar jų šviesa, kuri pasipriešino tamsai ir sugriovė pasakos burtus, nėra ta pati ekonominės šiaurės, žinių ir proto šviesa, sutramdanti kalnų paslaptis?
Tamsybių tyrinėjimai
„Urvas“ – filmas, sukurtas žiūrėti kino teatre, salės tamsoje, kartu su kitais žiūrovais. Panardinant publiką į tą pačią materiją, kurioje atsidūrė speleologai.
Speleologijoje kitų urvų entuziastų nematai. Tamsa verčia judėti erdvėje pagal savo poreikius; jai svetima tuštybė. Speleologija nėra sportas – sporte, net didžiausio išsekimo akimirką, visada esi publikos, sirgalių, kamerų dėmesio centre. Speleologai krapštosi tamsoje, po žeme, purve. Jie apsirengę veikiau kaip gatvių šlavėjai nei sportininkai.
Man patiko idėja dirbti su žmonėmis, kurie nenori kurti filmo, nenori būti matomi.
Buvo nelengva rasti aktorių filmui, nes šie žmonės nesižavi galimybe tapti matomais, dalyvauti filmavime. Jie linkę likti patamsiuose, po žeme. O man patiko idėja dirbti su žmonėmis, kurie nenori kurti filmo, nenori būti matomi.
Sakytum, speleologai turi polinkį į pralaimėjimą – ta prasme, kad jie negali laimėti. Priešingai nei alpinizme, čia nėra kalno viršūnės, į kurią galėtum užkopti ir pasijusti nugalėtoju. Urve tu nežinai, kur eini. Nėra jokio fiksuoto taško, kurį turėtum pasiekti. Kai ekspedicija baigiasi, lieki kone pralaimėjęs. Galutinė vieta, kurioje išlendi į paviršių, dažniausiai būna bjauri, ankšta, purvina. Neišvengiamai apima savotiška melancholija.
Šis potraukis išnykti, užuot patvirtinus savo matomumą, mane intrigavo kinematografiškai.
Šis potraukis išnykti, užuot patvirtinus savo matomumą, mane intrigavo kinematografiškai. Kai pirmą kartą su Nino nusileidau į urvą, man pasirodė įdomus šis tamsybių – erdvių, kuriose trūksta šviesos, svarbiausio kino elemento, – tyrinėjimas.
Šiuolaikinės speleologijos pradžia, kai Prancūzijoje buvo įkurta pirmoji speleologų draugija, datuojama 1895 m. – mums, kino kūrėjams, simboliniais metais, sutapusiais su kino gimimu. Jaučiu šį stiprų ryšį tarp tamsos ir kino – šiuos šviesos spindulius tamsoje.
Gelmių matavimai
Iškilus prancūzų geologas François Ellenbergeris, žemės, ugnikalnių, urvų ir planetos gelmių žmogus, atsiduria koncentracijos stovykloje. Skirtingai nuo kitų kalinių – įžymių mąstytojų, filosofų, galinčių ir toliau lavinti savo protus, jis nebegali tęsti profesinės veiklos. Ellenbergeris pradeda labai keistą eksperimentą, kurio tikslas – geologiniais metodais tyrinėti savo atmintį ir sapnus, savo vidines gelmes ir paslaptis.
Kalbėdami apie kraštovaizdžio sielą, kalno pasąmonę, urvų alsavimą, teritorijas sužmoginame – iš mūsų lūpų tai skamba kaip mėgėjiškas filosofavimas. Penkerius metus trukęs žinomo mokslininko Ellenbergerio tyrimas, kuriame jis kvestionavo planetos ir žmogaus gelmių panašumus, paskatino ir mane išbandyti seno piemens ir Bifurto bedugnės sugretinimą.
Piemenys yra tie, kurie geriausiai pažįsta kraštovaizdį ir kalnuotas teritorijas. Būtent jų klausinėja tyrinėtojai, norėdami pažinti teritoriją.
Pamažu atradau stiprią sąsają tarp speleologų ir piemenų – tiek Polino masyve, tiek Pajūrio Alpėse ir Pjemonte. Piemenys yra tie, kurie geriausiai pažįsta kraštovaizdį ir kalnuotas teritorijas. Būtent jų klausinėja tyrinėtojai, norėdami pažinti teritoriją. Jie pažįsta visas Žemės ertmes. Pažįsta duobes ir urvus – jiems tai pavojingos vietos – išskyrus horizontalias, kur jiems patogu laikyti gyvulius. Istoriškai urvai visada buvo susiję su legendomis ir tradicijomis, keliančiomis baimę.
Piemenys taip pat yra tie, kurie pakrikštija teritoriją, duoda vardus viršukalnėms, vietovėms, pro kurias nuolat praeina. Egzistuoja stiprus amžių senumo ryšys, su kuriuo nuolat susiduriu nuo tada, kai pradėjau tyrinėti urvus. Netgi Pjemonto speleologų grupės vaizdo įrašuose, šeštojo, septintojo dešimtmečio pradžios filmuose pasirodo piemenys su savo bandomis. Tai konstanta.