Režisierius atsako į vilniečių klausimus po seanso.
– Esate baigęs vieną garsiausių kino mokyklų – kino ir televizijos akademiją FAMU Prahoje, o „Adata po slenksčiu“ yra pirmasis jūsų pilnametražis filmas. Kaip nusprendėte tapti kino kūrėju?
– Žinote, visi žmonės kaimuose savo pasakojimus baigia sakydami: „Tai turėtų būti filmas.“ Taigi kai gyveni tokiose vietose ir augi klausydamasis istorijų, kurias gali įsivaizduoti, tai įvyksta natūraliai. Pavyzdžiui, filme „Adata po slenksčiu“ yra scena su vėžliais, nešančiais žvakes ant nugarų. Ta istorija tikra, ją papasakojo mano senelis. Tad kai tau penkeri, klausai jos ir nesudėtingai gali viską įsivaizduoti. Tokie elementai visada mane įkvėpdavo. Tiesą sakant, mano pirmasis užmojis buvo tapti komiksų kūrėju, bet po truputį tai transformavosi į režisūrą. Niekada nenorėjau tapti kino kūrėju dėl garbės ar raudonojo kilimo. Tapau režisieriumi dėl galimybės pasakoti istorijas.
– „Adata po slenksčiu“ pirmiausia buvo rodoma Balkanuose. Juostoje gausu komedijos elementų, juokelių, o šie dalykai labai priklauso nuo vietos. Dažniausiai dramą, tragiškus dalykus, visi supranta vienodai, o juokai yra lokalesni ir galbūt kitose pasaulio vietose interpretuojami kitaip. Kaip jūsų komediją supranta tarptautinė auditorija?
– Manau, kad komedija arba veikia, arba ne. Komedijos žanro suvokimas yra intelekto išraiška, emocijų ir ironijos supratimas. Šis filmas nėra gryna komedija, jame laviruojama tarp dramos ir komedijos, kur personažai yra labai emocionalūs ir suprantami ne tik vietiniams.
Iš pat pradžių filmą rodėme tik Balkanuose, paskui jis buvo pristatytas JAV, Prahoje, Vienoje, kitose šalyse. Pristatymai buvo sėkmingi. Aš buvau tikrai maloniai nustebintas, kaip gerai filmą priėmė amerikiečiai – to nesitikėjau. Tiesiog manau, kad istorija apie vyruką, kuris turi problemų dėl savo šeimos, motinos, darbo ir visuomenės, yra visiems pažįstama ir suprantama.
– Iš kurių filmo vietų labiausiai juokėsi amerikiečiai?
– Amerikiečiai yra labai kilnūs. Kalbu ne tik apie juoką, bet ir apie įsijautimą bei dėmesį viskam, kas vyksta filme. Taigi mane tikrai nustebino jų reakcija. Kita vertus, kai kurios filmo akimirkos yra lengvai suprantamos nesvarbu kur gyvenantiems žmonėms.
– Mano mėgstamiausias personažas yra kunigas. Ar tai jūsų alter ego?
– Kažkuria prasme – taip, negalima nuo to pabėgti (juokiasi). Aš turiu daugiau negu vieną alter ego. Bet kokiu atveju į personažą įdedi šiek tiek savęs. Esu panašus į kunigą: gyvenau užsienyje – Italijoje, Prahoje, bet grįžau į Juodkalniją. Grįžau turėdamas kitokią mūsų mentaliteto ir problemų perspektyvą, buvau objektyvesnis. Iš tikrųjų istorija apie laidotuves, kuriose grojo orkestras ir žmonės skriaudė kunigą, yra tikra. Taigi tiesiog pagalvojau: „Oho, tai išties įdomi istorija apie vyruką, prieš kurį visi yra nusistatę.“ Tada pridėjau savo idėjų, pavyzdžiui, kaip vystytųsi istorija, jei jis būtų labai ciniškas, kokių situacijų iš to gimtų. Kunigo personažas atspindi kai kurias mano problemas man grįžus į Juodkalniją, mano krizes, kai galvojau, ar esu pajėgus priimti šiuos žmones, ar ne. Į filmo istoriją sudėjau labai daug savo emocijų.
– Kokia buvo juodkalniečių reakcija į filmą?
– Buvo linksma. Man atrodo, kad visi atėjo į premjerą nešini kokio nors alaus. Jie bijojo, kaip aš juos parodysiu. Tai labai maža bendruomenė, kuri pažįsta mane, taigi turėjo labai daug lūkesčių, bet kartu ir labai bijojo. Pabaigoje daugelis verkė – iš pradžių jie juokėsi ten, kur reikėjo, bet paskui verkė. Pabaiga jiems buvo per daug jausminga. Turbūt daugelis galvojo apie akimirką, kai kiekvienas mūsų jaučiasi sutrikęs, turi priimti sunkius sprendimus, tokius kaip gimtosios žemės pardavimas. Daugelis susitapatino su sutrikusiu savimi. Tai buvo labai keista, aš to visiškai nesitikėjau.
– Esate sakęs, kad „vienintelis būdas sukurti ambicingą mažo biudžeto filmą yra kliūtis paversti savo pranašumu“. Kokios buvo tos kliūtys?
– Šią idėją paėmiau iš FAMU, nes šioje mokykloje mokoma, kaip kai kuriuos dalykus paversti savo privalumais. Mano mentorius irgi taip dirbo. Tai geras būdas, ypač kalbant apie istorijos pasakojimą.
Aš pakeičiau pagrindinę filmo vietą likus penkioms dienoms iki filmavimo pradžios. Peterio namas istorijoje atsidūrė visai netikėtai: mes turėjome pakeisti vietą, kuri buvo taip pat labai graži. Kliūtis tapo privalumu.
Filmuojant įvyko linksmas nutikimas: filme yra scena, kai karstas iškrinta iš automobilio ir čiuožia žemyn. Jei atvirai, tai buvo labai sunku padaryti. Mes turėjome bulgarą vyruką, kuris įdėjo į karstą robotą ir jį galėjome valdyti nuotoliniu būdu. Problema ta, kad kai jį testavome, viskas veikė puikiai, bet kai pradėjome filmuoti būtent reikiamos scenos vietoje (nors vietą žinojau labai gerai), roboto valdymo signalas pradėjo strigti ir jis judėjo tai į dešinę, tai į kairę, tai vėl į dešinę. Tai mums buvo didelė problema, nes žinojau, jog, nepavykus šiai scenai, labai daug prarasiu. Tada suvokiau, kad galime leisti jam čiuožti žemyn, o kai jis pasuks dešinėn, operatorius gali nufilmuoti sceną. Taigi nuėjau pas aktorius ir pasakiau, kad reikia vyruko, kuris pradėtų vytis karstą. Tai nebuvo numatyta scenarijuje, bet tai ta akimirka, kai stengiesi išspręsti problemą esamuoju laiku. Dabar manau, kad ta scena pavyko šimtąkart geriau, negu buvo sumanyta.
Filmuojant nutiko ir keletas stebuklų. Senolis, grojantis orkestre, nėra aktorius, jis turi reguliariai gerti vaistus. Filmavimo metu jis suprato, kad jau penkta valanda, pagalvojo, jog scena vyksta gerai, karstas leidžiasi žemyn, ir pradėjo ieškoti savo piliulių. Aš kaip režisierius to neplanavau, bet suvokiau, kad tai nuostabu – tai filmui suteikia šiek tiek gyvumo ir tikrumo. Taigi gali išmokti dirbti su kliūtimis ir tokiais momentais, kai susiduri su problema, rasti kūrybišką sprendimą.
– Daugelis festivaliuose sutinkamų Balkanų kūrėjų filmų yra apie karą. Kodėl jūs nekuriate filmų šia tema?
– Tai būtų taip liūdna. Kalbant apie karą, man kyla įvairių jausmų. Manau, kad politika europietiškame kine sukuria tam tikrą ekstazę. Tokie filmai nėra apie mus visus ir kartais jie būna labai paviršutiniški. Karo tema man taip pat labai svarbi, bet man nerūpi faktai, tik priežastys. Tai nutinka organiškai man rašant ar kuriant. Kai užsienyje man užduoda šį klausimą, atsakau, jog juostoje „Adata po slenksčiu“ taip pat yra politikos, nesvarbu, kad tai komedija.
Juostoje rodoma labai daug prietarų, o jie sukelia ignoravimą. Tai sukuria daug erdvės korupcijai, kitiems nusikaltimams, nuo kurių kenčia žmonės. Man svarbu analizuoti to priežastis, bandyti išsiaiškinti, kur yra to šaknys. Tai man įdomiau. Tai procesas, kai galiu sužinoti ir parodyti žiūrovams ką nors nauja. Galbūt vieną dieną kursiu filmą karo tema, bet kol kas yra linksmesnių temų.
