Beje, tą pačią dieną kaip ir Vilniuje juostą pamatė „CPH:DOX“ žiūrovai Kopenhagoje. Tuo tarpu režisierei Aistei Žegulytei rūpi ir Lietuvos žiūrovų nuomonė – ji kviečia susitikti seansuose Lietuvos miestuose kovo pabaigoje: 28 d. Birštone, 29 d. Druskininkuose, 30 d. Panevėžyje, 31 d. Šiauliuose.
Dokumentiniame filme riba tarp tikrovės ir dirbtinumo beveik nepastebima. Miške medžiojami ne tik žvėrys, bet ir plastikiniai manekenai, o iškamšos rungiasi dėl geriausios pozos bei gyviausio žvilgsnio. Režisierę domina bandymas sustabdyti laiką ir sugrąžinti žvėries gyvybę, atsiremiantis į šiuolaikinį žmogaus bei gamtos santykį. Paraleliai apmąstoma gyvybės imitacija, jos sudaiktinimas, suvokimas ir interpretacijos.
„Tai – viena pagrindinių ir mano pačios baimių; klausimai, neduodantys ramybės, todėl apie tai bandau kalbėti: kas yra laiko praradimas, kaip susitaikyti su tuo, priimti? – sako A.Žegulytė. -Manau, galime paveikti savo sąmonę ir suvokimą metafiziniame lygmenyje. Bet fizinio laiko praradimo jausmo nepakeisi, o bandymas tai suvokti, su tuo taikytis ir yra drama, žmogaus tragedija. Pats kinas, fotografija, sustabdo, perkuria, atkuria laiką, tai mane žavi.“
Kino kritikė Rasa Paukštytė pastebi: „dalyvavimas ir distancija, paradoksas ir ironija, grožis ir šleikštulys yra pagrindiniai režisierės metodai ir strategijos, o jos įrankiai gana įprastiniai, modernistiniame kine išbandyti ir universalūs – ilgi kadrai, stebėjimas, asociacijos, potekstės etc. Vertingi, kai naudojami talentingos, kantrios, puikiai žinančios, ko nori iš vaizdo, režisierės. (...) A.Žegulytės filmas vaizdais svarsto, o ne moralizuoja, bet tai nereiškia, kad režisierė nutyli filmuojamų žmonių etines nuostatas. (...) plėtoja pasakojimą, kuriame klausimai apie etiką palaipsniui išnyksta užleisdami vietą klausimams – kaip pamatyti mirtį? Kaip sulaikyti gyvenimą? Kaip atkurti buvimą? Natūralūs svarstymai šioje archaiškoje sakmėje, lyg kokioje faustiškoje teritorijoje, įstrigus tarp brutalaus hiperrealizmo ir būties klausimų.“ Kritikės kolega Gediminas Kukta pavadino filmą religine misterija.
