„Vėliau įstojimas į Europos Sąjungą Lietuvai reiškė ir atominės elektrinės, o kartu ir pagrindinės miesto pramonės, uždarymą. Kai aplink tvyro geopolitinė įtampa, jaučiamas nepasitikėjimas, ką ateitis atneš žmonėms iš Drugelio miesto“, – sako filmo apie Visaginą „Drugelio miestas“ režisierė Olga Černovaitė.
„Aš žinojau, kad turiu istoriją tapatybės tema Lietuvoje, kur aš užaugau, tačiau ilgą laiką negalėjau identifikuoti, kas tiksliai tai yra. Galiausiai pasirodė, kad tai visą laiką buvo man po nosimi. Nors esu rusiškų šaknų, aš gimiau Lietuvoje ir esu užauginta kaip labai patriotiška lietuvė. Bet tapatybės klausimas stiprėjo man augant. Ar aš esu rusė? Ar lietuvė?
Kai atlikau tyrimą filmui, išsiaiškinau, kad daug rusų kilmės gyventojų, su kuriais kalbėjau Vilniuje, pasirodė besą iš Visagino. Tada supratau, kad tai yra vieta, į kurią turiu važiuoti“, – apie filmo idėjos pradžią pasakojo O.Černovaitė.
Kurdama filmą režisierė susipažino ne tik su žmonėmis, bet ir su Visagino – jauniausio Lietuvos miesto – istorija.
Visuomenei Visaginas visų pirma asocijuojasi ne su rusakalbiu miestu, o su elektrine. Daug žmonių Visagine prarado darbą dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo. Kol ji veikė, mieste buvo 33 000 gyventojų, 5000 iš jų dirbo elektrinėje. Dabar gyventojų skaičius yra apie 20 000, du tūkstančiai iš jų dirba jėgainėje, bet šis skaičius nuolat mažėja.
„Žmonėms, kurie ten tebedirba, tai vis dar yra svarbus pajamų šaltinis, nes elektrinės uždarymas yra didelis darbas. Ironiška yra tai, kad žmonės, kurie dirba uždaromoje elektrinėje, yra vaikai žmonių, stačiusių ją 8-ame dešimtmetyje“, – sako filmo režisierė.
Tačiau O.Černovaitė dėlioja ne tik tokį miesto portretą. Tai – ne tik miestas, kuris atsisako mirti kartu su nykstančia elektrine. Kol jo gyventojai sprendžia tapatybės klausimus, miestas žvelgia į ateitį ir ieško naujo veido. Šis portretas tiesiogiai kelia klausimus apie demokratiją, socialinę įtrauktį, pilietiškumą ir saviraiškos laisvę.
„Visaginas – tai miestas kryžkelėje. Elektrinės uždarymas sukėlė daug nežinomybės, bet tai atveria kelią naujai ateičiai. Šiuo metu miestas daug investuoja į sporto turizmą ir kitas mažas ir vidutines įmones.
Žvelgiant iš šono, Visaginas gali pasirodyti kaip mirštantis miestas, galbūt taip kurį laiką ir buvo. Tačiau labai aktyvi jaunoji karta, kurios meilė miestui giliai įsišaknijusi, suteikia daug vilties“, – kalbėjo O.Černovaitė.
Nors filmo režisierė sako neketinusi kurti politinio filmo, tačiau politinė linija tapo neišvengiama, įvertinant dabartinį klimatą buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose.
O.Černovaitė sako bandžiusi pademonstruoti problemos sudėtingumą ir parodyti gilesnį požiūrį.
„Lietuva buvo pirmoji šalis, kuri paliko Sovietų Sąjungą, ir nuo to laiko daug kas pasikeitė. Kai kurie žmonės mano, kad pokyčiai yra geri, o kai kurie žmonės – ne.
Šis projektas buvo pradėtas 2012 metais nuo nekaltos idėjos apie rusus Baltijos valstybėse. Tiksliau – klausimu, ką reiškia turėti rusiškas šaknis, kai esi Lietuvos, Latvijos ar Estijos pilietis ir gyveni šiose visuomenėse.
Tema buvo kultūrinis tapatumas, o politika neturėjo vaidinti jokio vaidmens. Tačiau politika įsiveržė į filmą“, – kalbėjo kūrėja.
Filmas seka veikėjus iš skirtingų visuomenės sluoksnių, bet visi jie – atsidūrę gyvenimo kryžkelėje, sukurtoje dvigubo smūgio: elektrinės uždarymo ir pablogėjusių Lietuvos-Rusijos santykių, įskaitant ir rusų mažumą Lietuvoje.
Keliami ne tik socialiniai, bet ir kalbos, kultūros, religijos, bei, žinoma, tapatybės ir priklausymo klausimai. Karas Ukrainoje paaštrino situaciją, išskyrė nuomones ir privertė žmones rinktis puses. Todėl režisierė leidžiasi į atradimo kelionę.
Atsisakydamas užimti vieną ar kitą pusę, jos filmas užduoda universalų klausimą: ar gali skirtingos bendruomenės, gyvenančios kaip piliečiai vienoje demokratinėje šalyje, išlaikyti savo identitetą, pagarbą kitiems, ir gyventi kartu be baimės ir įtarumo.
Filme svarbią vietą užima ir muzika. „Muzika turi tokį patį vaidmenį, kaip ir kalba. Kalba, kuria mes kalbame, ir dainos, kurias mes dainuojame, mus apibūdina, ypač jei dainos yra tradicinės.
Šių dainų mus moko žmonės, su kuriais augome: mūsų tėvai, mūsų mokytojai, mūsų draugai, žiniasklaida. Tai sukuria kultūrinę sistemą. Muzika į filmą atėjo labai natūraliai. Aš niekada neprašiau savo veikėjų ko nors atlikti, viskas vyko natūraliai, taip pat kaip ir arbatos gėrimo scenos, kurios filme vyko organiškai“, – sakė režisierė.
Pasak kūrėjos, miesto gyventojams buvo labai sunku atsiverti. Filmavimo metu žmonės, įskaitant kai kuriuos filmo veikėjus, bijojo kalbėtis atvirai.
Prieš pradėdama kurti šį filmą, visada maniau, kad reikia tiesiog prisitaikyti prie tam tikros situacijos, kad žmonės tave priimtų. Jei nori būti lietuvis, mokaisi kalbos ir susilieji su visuomene. Tai buvo įprasta mano gyvenime, ir tai veikė. Tačiau filmo kūrimo metu sužinojau, kad kitiems tai nebuvo paprasta, o sutikus kitus žmones, panašius klausimus pradėjau uždavinėti ir apie save bei savo šaknis.
Visagino žmonės parodė, kokia sudėtinga yra savų šaknų samprata. Kaip tai gali reikšti skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms. Ir kartu su tuo aš išmokau, kad kalbos mokėjimas turi žymiai didesnį vaidmenį, nei įsivaizdavau“, – kalbėjo O.Černovaitė.
Filmo kūrybinei grupei teko filmuoti ir atominės elektrinės viduje. Teko ne tik imtis visų atsargumo priemonių, dėvėti specialius apsauginius drabužius. Yra daug ir kitų apribojimų – saugumas čia itin griežtas.
„Reikia dėl visko prašyti leidimo. Neleidžiama nieko liesti, net sienų. Negalima įsinešti stovo į vidų. Vieną kartą mums leido, bet stovo kojos turėjo būti apvyniotos plėvele, taigi esi labai apribotas to, ką gali nufilmuoti rankomis.
Mane nustebino elektrinės matmenys – ji tokia didžiulė visomis kryptimis, tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Tai kaip miestas su begaliniais koridoriais, grindimis. Ir, žinoma, ten nuolat primenama apie radioaktyvumą. Tokioje vietoje jautiesi labai mažas.
Sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma valdyti ir kontroliuoti tokį didžiulį objektą ir kaip visa tai galima išmontuoti“, – įspūdžiais dalijosi O.Černovaitė.
Filmas pernai buvo pristatytas Europos šalių kino forume „Scanorama“. Kauno „Romuvos“ kino teatre jis bus rodomas kovo 9, 11 ir 15 dienomis.