Į virtualybę šiemet persikėlusiame festivalyje „Nepatogus kinas“ rodomame dokumentiniame filme „Sveiki atvykę į Čečėniją“ pasakojama apie šioje respublikoje nuo 2016-ųjų vykdomą LGBTQ+ bendruomenės naikinimo politiką. Homoseksualūs asmenys čia suiminėjami ir kankinami, dažnai nužudomi.
Rusijos valdžia tokius kaltinimus neigia, o Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas žiniasklaidai tvirtino, kad homoseksualių asmenų jo vadovaujamoje respublikoje apskritai nėra.
Į Rusiją nuvykęs D.France fiksavo, kaip gelbėjami bei naujus gyvenimus kuria čečėnų homoseksualai.
„Suvokiau, kad visa ši istorija yra apie meilę, meilės išraišką, kuri paskatina žmones imtis veiksmų prieš siaubus. Tai yra istorija apie teisę būti mylimam, todėl tiek daug žmonių žengia į pasaulį kaip LGBT+ pabėgėliai. Ši istorija yra apie tai, kaip žmonės demonstruoja meilę bendruomenėse – nepažįstamasis nepažįstamajam“, – interviu 15min sakė režisierius.
Už pagalbą – didžiulė bausmė
– Kaip pasiekėte LGBTQ+ bendruomenę Čečėnijoje ir jai padedančius aktyvistus?
– Apie tai, kas vyksta Čečėnijoje, 2017 metais sužinojau iš straipsnio žurnale „The New Yorker“. Tuomet paskambinau seniai pažįstamai žurnalistei Mashai Gessen ir paklausiau, ar būtų prasminga toliau plėtoti šią istoriją.
Ji labai palaikė tokią idėją, pasiūlė telefonu susisiekti su filmo heroje Olga Baranova ir paklausti, ar aktyvistus tai domina. Jie iškart susidomėjo, norėjo kiek įmanoma platesniam žmonių ratui papasakoti, kas vyksta Čečėnijoje. Rusijoje buvau ir filmavau jau po savaitės.
– O ar susidūrėte su sunkumais, bandant užsitarnauti pasitikėjimą žmonių, kurie buvo kankinami Čečėnijoje ir turėjo ją palikti?
– Akivaizdu, kad tai buvo kur kas sudėtingiau. Aktyvistai siekė, kad pasaulį pasiektų kuo daugiau informacijos. Tačiau kankinimų aukos bijojo dėl savo gyvybės, jie žinojo, kad yra medžiojami bet kur, kur eina.
Todėl jiems buvo labai svarbu išsaugoti anonimiškumą. Aš pažadėjau tai užtikrinti. Apie 60 proc. žmonių, tuo metu buvusių prieglaudose, pakvietė mane prisijungti prie savo kelionių.
– Su kokiais pavojais asmeniškai susidūrėte dirbdamas Rusijoje?
– Pavojaus sau nejutau taip, kaip jaučiau kitiems žmonėms gresiantį pavojų. Žinojau, kad jeigu būsime sučiupti, čečėnai, su kuriais dirbame, sulauks didžiulės bausmės, kaip ir rusai. Nekreipiau dėmesio į savo paties baimes, bet kreipiau dėmesį į pavojus.
Turėjome labai stiprią saugumo patarėjų sistemą – su mumis dirbo trys saugumo kompanijos. Jos man ir komandai suteikė pasitikėjimo, kad žinosime ką daryti bet kokiomis aplinkybėmis. Čečėnijoje vieną kartą buvau sulaikytas – iškart sugebėjau save atitolinti nuo visų, kurie atlieka neįtikėtinai herojišką darbą.
Čečėnų pareigūnai į mane žiūrėjo labai įtariai. Buvau amerikietis Čečėnijoje, o tai nutinka retai. Tai – labai uždara visuomenė, kultūra, prie uždarumo prisidėjo ir autoritarinis Ramzano Kadyrovo valdymas.
Turėjau pakankamai turistinės atributikos, kad mano istorija būtų pagrįsta ir jiems atrodytų logiška. Jie sulaikė mane iškeliaujantį iš respublikos, todėl kėliau labai mažą grėsmę. Po 10–15 minučių jau buvau automobilyje ir keliavau sienos link.
Aktyvistus jungia meilė žmogiškumui
– Kas labiausiai motyvuoja LGBT bendruomenę gelbstinčius aktyvistus? Kodėl jie tai daro?
– Todėl ir norėjau ten nukeliauti – kad užduočiau šį klausimą. Kodėl dauguma žmonių nusisuka nuo tokio dalyko, randa saugumą būdami už krizės ribų, o saujelė prisiima atsakomybę?
Olga ir Davidas, eiliniai rusai, galėjo padaryti tai, ką ir visi kiti – nusisukti. Tačiau dėl neįtikėtino humaniškumo jie įsitraukė į krizę, kad gelbėtų žmonių gyvybes.
Juose pamačiau vienijančią meilę ne tik savo bendruomenei, bet ir žmogiškumui. Kaip matėte filme, jie apleido savo gyvenimus, kad mestų iššūkį Kadyrovui, kai niekas kitas pasaulyje to nedarė.
– Filme kalbama apie neįtikėtiną eilinių čečėnų žiaurumą. Iš kur jis kyla?
– Nežinau, ar jie – eiliniai čečėnai. Jie Kadyrovo agentai ir operatyvininkai. Manau, kad tai yra susiję su totalitarizmu, kuris iš dalies žmonių atima jų žmogiškus instinktus, paverčia juos represijų įrankiais. Matome tai Čečėnijoje, Rusijoje, daugybėje pasaulio vietų, tai kartojasi vėl ir vėl. Tai – blogio banalumas.
Tam tikra prasme visi mes sugebėtumėme tai daryti, tačiau daugelis mūsų tam atsispiria.
Niekada nesijaus saugūs
– Su kokiais iššūkiais kurdami naują gyvenimą susiduria tie, kurie privalėjo pabėgti iš Čečėnijos?
– Visi, kuriuos filmavau, išvyko iš Rusijos. Keliavau su jais ir praleidau šiek tiek laiko naujose šalyse. Būti pabėgėliu labai sunku bet kam, tačiau LGBTQ+ pabėgėliams iš Čečėnijos dar sunkiau.
Juos ištrėmė ne tik brutali kampanija, skirta juos sunaikinti, bet ir jų kultūra, šeimos nariai, kurie kai kada būdavo verčiami vykdyti Kadyrovo nurodymus „garbės nužudymų“ forma. Taip jie atsiduria unikalioje ir siaubingoje pozicijoje.
Jie naujoje šalyje, tebūnie tai Prancūzija, Danija ar Kanada, yra absoliučiai vieni, visiškai atskirti nuo šeimos, bendruomenės, gimtosios kalbos, nuo visko, ką jie žinojo. Jie yra išmesti į visiškai naują pasaulį, kuriame vieninteliai žmonės, kuriuos jie pažįsta, yra jų gelbėtojai.
Net ir pradėję įsitvirtinti naujoje vietoje jie nėra visiškai laisvi. Pasaulyje yra didelė čečėnų diaspora, kuriai Kadyrovas yra skyręs užduotį tuos žmones surasti, grąžinti namo. Net ir Kanadoje, Prancūzijoje ir Danijoje tam tikra prasme jie vis dar slapstosi.
– Jūsų filme yra viena labai brutali kankinimo scena. Kodėl buvo svarbu tai parodyti?
– Kai pasirodė ši istorija, Rusijos valdžia nuolat neigė, kad LGBT žmonės Čečėnijoje yra skriaudžiami, sakydavo, jog nėra kankinimų įrodymų.
Tačiau paaiškėjo, kad tų įrodymų yra, pradėjome jų ieškoti ir sužinojome, jog įrodymus kuria patys nusikaltimų vykdytojai. Radę nusprendėme juos parodyti filme, kad sustiprintumėme nukentėjusiųjų pasakojimus. Taip pat norėjome parodyti, kokį brutalumą jie išgyveno, kokia žala lieka jų sielose visam gyvenimui.
– Liudijote ir neįsivaizduojamą žiaurumą, ir neįtikėtiną pasiaukojimą, kai aktyvistai rizikuoja viskuo, kad padėtų nepažįstamiesiems. Kaip tai pakeitė jūsų žmogiškumo, žmogaus prigimties suvokimą?
– Prieš pradėdamas projektą žinojau, kad susidursiu su ligi tol nematytu siaubu. Apie tokį siaubą skaičiau tik istorijose iš nacistinės Vokietijos.
Tačiau radau labai įkvepiančias aktyvistų istorijas: jie neprivalėjo to daryti – jų gyvenimai buvo patogūs, saugūs. Jų pademonstruotas humaniškumas mane pakylėjo taip, kaip nė negalėjau numanyti.
Suvokiau, kad visa ši istorija yra apie meilę, meilės išraišką, kuri paskatina žmones imtis veiksmų prieš siaubus. Tai yra istorija apie teisę būti mylimam, todėl tiek daug žmonių žengia į pasaulį kaip LGBT pabėgėliai. Ši istorija yra apie tai, kaip žmonės demonstruoja meilę bendruomenėse – nepažįstamasis nepažįstamajam.
Į Niujorką grįžau su žinute, kad meilė yra galingas ginklas.
