Jos gyvenimo paveikslą ne šviesiomis, o tirštomis, realiomis spalvomis dokumentiniame filme, kuris parodytas festivalyje „Nepatogus kinas“, nutapė lytį pakeitusi Vokietijos režisierė Johanna Jackie Baier, pati kadaise dirbusi prostitute. Darbas gatvėse, narkotikai, alkoholis, gana atviros sekso scenos ir daugybė metų depresijos – tai Julios gyvenimo spalvos.
Aš nesisielojau dėl to. Įsiutau, kad pardavei mane taip pigiai – aš verta daug daugiau, – dokumentiniame filme sakydama jam juokiasi Julia.
Lietuvė Julia iš Lietuvos išvyko sulaukusi pilnametystės. Iki to laiko ji buvo Jaroslavas. Vos atsidūrusią Berlyno centrinėje stotyje, ją už 50 markių vienam suteneriui pardavė geriausias draugas. Beje, taip pat lietuvis. Bet Julia ant jo nepyksta. „Aš nesisielojau dėl to. Įsiutau, kad pardavei mane taip pigiai – aš verta daug daugiau“, – dokumentiniame filme sakydama jam juokiasi Julia. Bet į Vokietiją ji vyko ne geresnio gyvenimo ir uždarbio – greičiau norėjo pagaliau jaustis savimi. Būtent apie tai ir yra filmas – pasakojimas apie žmogų, nuo kurio nusisuka visi, net ir artimiausias žmogus – motina. Tai – kovos už teisę, nepažeidžiant kitų žmonių interesų, būti savimi manifestas.
Dokumentinio filmo režisierė Johanna Jackie Baier taip pat žino, ką reiškia būti atstumtai dėl to, kas esi. Dėl apsisprendimo pakeisti lytį ji neteko darbo televizijoje. Negalėdama pragyventi J.Baier įsidarbino Berlyno prostitučių bare, kuriame dirbo su kartu su transeksualiomis merginomis, kurias vėliau ėmė fotografuoti. Tarp jų – buvo ir Julia.
Neįtiko nei Julia, nei aš – šeimininkė sakė, kad iš manęs prasta prostitutė ir ji buvo teisi, – kalbėdama su 15min prisiminė režisierė.
„Pirmą kartą ją sutikau bare „Royal“, Vilmersdorfe. Kurį laiką ten dirbome, turėjome rūpintis, kad klientai pirktų putojantį vyną, sekso paslaugas – iš tiesų bet ką, kas neštų barui pelną. Tačiau mūsų „karjera“ ten ilgai neužsitęsė. Neįtiko nei Julia, nei aš – šeimininkė sakė, kad iš manęs prasta prostitutė ir ji buvo teisi“, – kalbėdama su 15min prisiminė režisierė.
Skausmingas grįžimas į Lietuvą
Pašnekovė nusikėlė į 2005-uosius, kai jos su Julia vėl susitiko – šį kartą pastaroji jau dirbo prostitute gatvėje. Tuomet abi pažadėjo nebeapleisti viena kitos. 2005-aisiais prasidėjo filmavimas. Pragyvenusi Vokietijoje 12 metų, kuriant dokumentinį filmą, Julia buvo grįžusi ir į Lietuvą – tik jau ne kaip Jaroslavas.
Gimtajame uostamiestyje Julia susitiko su dailės mokytoja, pažinojusia ją kaip Jaroslavą, užsuko į vaikystės kiemą. Žvelgė į raudonų plytų namą, kuriame kadaise gyveno su motina ir seserimi. Tik į vidų užsukti nedrįso, o ir, kaip jos nesupratusi motina gyvena ir ar gyvena ten pat, jai nerūpėjo.
„Darykime prielaidą, kad dauguma tėvų pernelyg neapsidžiaugtų sužinoję, kad jų sūnus iš tiesų yra dukra“, – svarstė režisierė, paklausta apie artimųjų, tarp jų ir Julios motinos ir jos pačios artimųjų, reakcijas, sužinojus, kad jų sūnūs – transseksualūs. Ji sakė nemananti, kad panašūs jos ir Julios likimai suvienija: „Netikiu tuo. Kaip Levas Tolstojus rašė romane „Ana Karenina“: „Laimingos šeimos visų vienodos; kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“ Tiesa, režisierė tvirtino, kad kito supratimas gimsta iš draugystės.
Reikia prisidengti galvą prieš einant. Jei mano senelis pamatytų savo anūką tokį, jis mane nušautų, – filme artėdama prie įėjimo į kapines svarstė Julia.
„Mano senelis buvo sovietų kariuomenės 16-osios lietuviškos divizijos vertėjas“, – prisiminė Julia. Trumpam grįžus į Lietuvą sunkiausia jai buvo žengti į Lebartų kapines, kuriose Amžinojo poilsio atgulęs jos senelis. „Reikia prisidengti galvą prieš einant. Jei mano senelis pamatytų savo anūką tokį, jis mane nušautų“, – filme artėdama prie įėjimo į kapines svarstė Julia.
Filme matyti, kad Julios nuolatinis palydovas – alkoholis. Be jo ji neapsieina nei prie kapo, nei grįžusi į Berlyną, dar kartą prisimindama gimtinę.
Dokumentika nesirenka pagrindinio veikėjo
Ir vis dėlto, kodėl Julia ir pasakojimas apie ją? „Negaliu pasakyti, kad aš ją pasirinkau. Mano suvokimu, dokumentikoje nėra tokio dalyko kaip herojaus pasirinkimas. Žinoma, aš žinau, kad tapo įprasta (daugiausia televizijoje) daryti atrankas pagrindiniams dokumentinių filmų veikėjams. Mano nuomone, tai nėra teisingas požiūris į dokumentiką“, – teigė režisierė.
Anot jos, aktorių pasirinkimas reiškia, kad norima kažką pademonstruoti, siekiama kažką pareklamuoti, nufilmuoti meninį filmą, o ji niekada to nedarė.
„Filmas pasakoja brangios draugės Julios istoriją, kuri atvyko į Berlyną maždaug prieš keturiolika metų – nuostabiai graži ir turėdama didžiulių vilčių. Julios istorija palietė širdį ir jaučiau, kad tai turi būti papasakota“, – apibendrino režisierė.
Bus II dalis
