Dokumentiniame filme „Nematomas batalionas“ pasakojamos šešių moterų, Rytų Ukrainoje kovojančių prieš Rusijos remiamus separatistus, istorijos.
Visos jos kalba apie skirtingas problemas: moterų diskriminaciją kariuomenėje, potrauminį sindromą ar sunkumus, kylančius grįžus į civilių gyvenimą.
Vis dėlto viena didžiausių Ukrainos karių problemų – statuso nelygybė. Dar 2016-aisiais moterims kariuomenėje nebuvo leista tarnauti kaip snaiperėms, kulkosvaidininkėms, žvalgėms ir užimti bet kokias kitas pozicijas mūšio lauke.
Vadinasi, net ir fronto linijoje atlikdamos tokias pat užduotis kaip vyrai, jos oficialiai eidavo virėjų, medicinos instruktorių ar siuvėjų pareigas. Be to, karės negaudavo atitinkamų socialinių garantijų ir negalėdavo siekti karjeros profesionalioje kariuomenėje.
Tais pačiais metais prasidėjusi kampanija „Nematomas batalionas“ atkreipė valstybės pareigūnų dėmesį – moterims prieinamų pozicijų sąrašas pasipildė 63-omis. Vis dėlto Ukrainos karių moterų galimybės kariuomenėje vis dar neprilygsta toms, kurios suteikiamos vyrams.
Viena iš filmo režisierių S.Lisčynska jau 27 metus dirba televizijoje, tačiau „Nematomas batalionas“ – pirmasis jos darbas kine.
S.Lisčynska: „Iš Rusijos pusės sulaukiame labai daug propagandos, nenuoširdumo, apgavysčių ir melų. Žmonės jau įgavo imunitetą propagandai, tačiau jie neturi imuniteto nuoširdumui ir tiesai.“
„Mane jau seniai kvietė kurti kiną, tačiau nesijaučiau tam pasirengusi. Tuomet Ukrainoje įvyko revoliucija, prasidėjo karas. Supratau, kad negaliu į rankas imti ginklo, tačiau galiu prisidėti kaip režisierė.
Supratau, kad vis dėlto pats didžiausias ir baisiausias karas vyksta informacinėje erdvėje“, – 15min teigė S.Lisčynska.
Anot S.Lisčynskos, jai ir režisierėms Irynai Cilyk bei Alinai Horlovai buvo itin svarbu sukurti filmą be perdėto patriotizmo.
„Iš Rusijos pusės sulaukiame labai daug propagandos, nenuoširdumo, apgavysčių ir melų. Žmonės jau įgavo imunitetą propagandai, tačiau jie neturi imuniteto nuoširdumui ir tiesai“, – sakė ji.
Visuomenė moterų karių nevertina
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte kurdama filmą? Juk filmavimo darbai vyko ties fronto linija.
– Fronte man nebuvo baisu. Bet tik todėl, kad nesu karė ir nesuprantu, jog tai – pavojinga gyvybei. Man visą laiką atrodė, kad esu kažkokiame paviljone, kad jame filmuoju filmą. Galbūt todėl, kad mano akyse niekas nenumirė.
Sakiau kariams: „Vaikinai, man atrodo, kad tiesiog galima pasakyti: „Stabdom kameras, filmavimas baigėsi!“.“ Pavojaus aš nejutau.
Manau, kad didžiausia problema – laiko trūkumas. Aš, kaip režisierė, norėjau daugiau laiko stebėti herojes. Istorijas reikėjo labai sutrumpinti, kadangi viskas turėjo tilpti į 90 minučių. O norisi papasakoti tiek daug: atrodo, ir tas, ir anas svarbu.
– Kaip jus pačią paveikė filmo kūrimo procesas?
– Tai mane labai stipriai paveikė. Mes, gyvendami įprastą taikų gyvenimą, turime daug baimių ir kompleksų. Rūpinamės ateitimi, galvojame, ką apie mus mano kiti žmonės.
Kai pabuvau kare, labai stipriai pasikeitė mano vertybės. Tie filmavimai viską apvertė aukštyn kojomis. Susidėliojau akcentus, kas šiame gyvenime svarbu, kas – nelabai. Supratau, kad iš tiesų viskas – daug paprasčiau, kad reikia išeiti iš komforto zonos.
Filmo herojė: „Kai paskutinį kartą užsakiau 20 maišų lavonams, pagalvojau, kaip tai įmanoma? Mes renkame pinigus, viską jiems vežame, o jie vis tiek miršta.“
Neseniai atsidūriau situacijoje, kai kažkas paprašė manęs kažką padaryti. Iš pradžių pagalvojau: „O kodėl aš?“ Po to sakau sau „jolki palki, Svetlana, prisimink Bielką (filmo heroję – red.). Ji pasakytų „ne, reikia“, nueitų ir padarytų.“
Todėl, kad jie – (kariai Rytų Ukrainoje – red.) kilnūs žmonės. Kai nežinau, kaip pasielgti, galvoju, ką darytų jie. Deja, civilių pasaulyje tokių pavyzdžių neturiu.
Dabar visiems sakau: jei kamuoja depresija, krizės, neišsprendžiate tam tikrų gyvenimo klausimų – prašau, nuvažiuokite į frontą. Tai labai naudinga.
Apskritai, ne visi žmonės ten važiuoja todėl, kad nori kariauti. Kai kurie važiuoja norėdami padėti ten esantiems kariams. Pavyzdžiui, Bielka keletą metų buvo savanorė, į frontą vežiojo šildymo pūsles, padangas.
Ji man vieną kartą sako: „Kai paskutinį kartą užsakiau 20 maišų lavonams, pagalvojau, kaip tai įmanoma? Mes renkame pinigus, viską jiems vežame, o jie vis tiek miršta.“
– Filme matėme, su kokiais iššūkiais moterys susiduria kariuomenėje. O kaip jas vertina visuomenė?
– Viena herojė pasakojo, kad jai, užėjusiai į barą su uniforma, nepažįstamas vyras sako: „Ką tu ten darai, zuiki? Važiuok namo. Ką tu tam kare pamiršai?“
Vyrai tarsi stengiasi parodyti rūpestį, tačiau tokiu būdu kares labai įžeidžia. Ir tai yra apmaudu.
Šiandien didelė dalis visuomenės moterų karių nepriima rimtai, nemoka įvertinti to, ką jos daro, kad jos kare rizikuoja savo gyvybėmis. Ir tai nėra tik gražūs žodžiai. Tai – tiesa.
Jei staiga visi iš fronto sugrįžtų namo, jei kiekvienas pagalvotų, kad tai – ne jo karas, kas nutiktų?
Dar vieno Maidano nenori
– Garsiame eilėraštyje sakoma, kad „niekada nebūsime broliai“. Kaip iš tiesų karas Rytų Ukrainoje pakeitė ukrainiečių ir rusų santykius?
– Tai labai priklauso nuo žmonių. Tie, kurie kariavo ir kariauja, sako, kad tikrai niekada nebūsime broliai. Juk ir filme Julia su Bielka kartoja, kad tais žmonėmis niekada ir jokiomis aplinkybėmis negalima pasitikėti. Tie, kurie kariauja, situaciją vertina labai vienareikšmiškai.
S.Lisčynska: „Kita vertus, kaip sako kita filmo herojė, traukiniai „Kijevas–Maskva“ ir toliau važiuoja. Aš pati esu kilusi iš Mariupolio, turi dvi seseris. Viena jų važinėja į Krasnodarą – ten gyvena jos vyro giminės. Ir viskas su tuo yra gerai.“
Kita vertus, kaip sako kita filmo herojė, traukiniai „Kijevas–Maskva“ ir toliau važiuoja. Aš pati esu kilusi iš Mariupolio (miesto Donecko srityje – red.), turiu dvi seseris.
Viena jų važinėja į Krasnodarą – ten gyvena jos vyro giminės. Ir viskas su tuo yra gerai.
Šiuo metu gyvenu Kijeve. Daugiausia bendrauju su žurnalistais, intelektualiais žmonėmis, kuriuos domina karas. Jie, žinoma, pripažįsta, kad yra normalių rusų, jog nereikia jų laikyti priešais, vadinti jų vatnikais.
Juk ir socialiniuose tinkluose galima matyti, kad yra daug blaiviai mąstančių rusų, kurie mus palaiko.
– Paprastai karas sužadina patriotiškus jausmus. Kaip šiuo atžvilgiu pasikeitė ukrainiečių mentalitetas?
– Nemėgstu kalbėti apie tai, ko nemačiau savomis akimis. Aš pati – netipiškas egzempliorius. Esu Rytų Ukrainos gyventoja, kilusi iš Mariupolio. Niekada nesimokiau ukrainiečių kalbos. Kalbu ukrainietiškai, tačiau ji man – vis tiek užsienio kalba.
Karo metu pradėjau sau uždavinėti įvairius klausimus. Pavyzdžiui, ėmiau ieškoti būdų, kad ji man taptų gimtąja.
Pradėjau daugiau mąstyti: kas yra Ukraina? Ką reiškia būti ukrainiečiu?
Šiuo metu noriu sukurti filmą apie ukrainiečių kalbos besimokančius žmones iš Rytų Ukrainos ir tai, su kokiais sunkumais jie susiduria.
– Maidano revoliucijos metu tūkstančiai ukrainiečių išėjo į gatves kovoti už savo teises, tačiau problemos nesibaigė. Šalyje nepavyksta išnaikinti korupcijos, nesiimama reikalingų reformų. Ar nesijaučiate išduoti? Galbūt bręsta dar vienas Maidanas?
– Žinoma, kad jaučiamės išduoti. Maidane kovojome už teises, prasidėjus karui išėjome kovoti už Ukrainą. Šiandien žmonės paprasčiausiai kovoja vieni už kitus.
Yra tokia puiki citata Biblijoje: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ Už artimą jie ir kovoja.
Labiausiai dar vienam Maidanui priešinasi kariai. Kai Saakašvilis pradėjo kelti neramumus, kariai feisbuke rašė: „Jūs, durniai ir idiotai, nė negalvokite.“ Jie geriausiai supranta, ką tai reiškia ir kuo tai gresia.
Būtent kariai gali tapti tais, kurie stabdytų naują Maidaną.
