Su filmo „Arvydas Sabonis. 11 – mano gyvenimas“ prodiuseriu Andriumi Lekavičiumi „Kino pavasario“ „ERGO svetainėje“ kalbamės apie krepšinį, dokumentinius filmus, garsųjį Arvydą Sabonį, gerai papasakotas istorijas bei lietuvišką kiną ir jo trūkumus.
Ką Jums reiškia tarptautinis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“?
Tai šventė miestui ir miesto svečiams, kino žiūrovams, kino kūrėjams, kino rėmėjams – visiems. Vilnius daugiau nei dvi savaites, diena iš dienos pulsuoja kinu. Puikiai prisimenu „Kino pavasarį“ prieš daugiau nei dešimt metų, dar vykstantį „Lietuvos“ kino teatre. Daug kas pasikeitė. Kino technologijos, užaugo nauja kino žiūrovų karta, senoji – pakeitė skonį, vėl ėmė tikėti lietuvišku kinu, jį žiūrėti. Nepakito tik viena – kasmet augantis kino žiūrovų skaičius. Vilnius – kino miestas.
Į kino teatrą vaikštau dažnai, ne tik festivalių metu. Esu įsitikinęs, kad filmus privalu žiūrėti kino salėje. Jie kuriami ne kompiuterių ar telefonų ekranams, o kino salėms. Mėgstu Amerikos kiną, vadinamuosius „blockbusterius“ (itin didelio populiarumo sulaukusius filmus – red. pastaba) visuomet žiūriu su malonumu – Holivude moka kurti gerą kino produktą, jų universalios istorijos yra žiūrimos visame pasaulyje.
Jūsų prodiusuotas dokumentinis filmas sulaukė didelio pripažinimo, pelnė geriausio metų filmo nominaciją dokumentikos srityje. Kaip Jūs pats vertinate šį filmą kitų savo darbų kontekste? Kuo jis skiriasi nuo ankstesnių Jūsų darbų?
Vienas mano filmų, „Mes už... Lietuvą!“, taip pat pasakojo istoriją, susijusią su krepšiniu, todėl negaliu pasakyti, kad šis darbas buvo visiškai kitoks. Žinoma, kokybės standartai ir kartelė nuo pat filmo kūrimo pradžios buvo iškelta labai aukštai ir nei minutei negalėjai to pamiršti. Kurdamas filmą apie vieną labiausiai žinomų ir gerbiamų žmonių visoje Lietuvoje, turi sugebėti parodyti kažką naujo, o kartu ir nenuvilti žmonių.
Kaip kilo idėja kurti dokumentinį filmą apie A. Sabonį? Ar nebijojote, kad jis bus vertinamas, kaip dar vienas bandymas pasimaudyti visos Lietuvos mėgstamo krepšininko populiarumo spinduliuose?
Prie šio projekto mane pakvietė prisidėti režisierius Rimvydas Čekavičius. Iš pradžių galvojau, kad dirbsiu mažiau nei teko iš tikrųjų. Nepasakyčiau, kad ko nors bijojome – mūsų tikslas buvo atskleisti Arvydą Sabonį ne tik kaip krepšininką, bet ir kaip asmenybę, šeimos žmogų. Mes užsibrėžėme tikslą – papasakoti įdomią istoriją kino filmo formatu. Beje, filme palikome ir nemažai linksmų, netikėtų akimirkų, kurios, mano nuomone, atskleidžia visai kitokią A. Sabonio asmenybės pusę ir puošia pasakojimą.
Ar tikėjotės tokios filmo sėkmės? Kas buvo sunkiausia kuriant šį darbą?
Visi režisieriai ir prodiuseriai privalo tikėti tuo, ką daro. Būčiau buvęs prastas komandos narys, jei netikėčiau sėkme. Juk tikėjimas yra vienas iš svarbiausių dalykų, leidžiančių laimėti ir pasiekti pergalių ne tik krepšinyje, bet ir kine. Sunkiausias iššūkis kuriant šį filmą buvo kova su laiku. Montavimo darbus pradėjome rugsėjo pirmąją savaitę, o išankstinė premjera buvo numatyta gruodžio 12 d. Visi darbai turėjo būti pabaigti dar anksčiau, o tai – ekstremaliai mažai laiko pilnametražio filmo baigiamiesiems darbams. Viską spėjome laiku, bet iššūkių ir nuotykių buvo apstu – filmo kopiją vežiau į Kauną likus vos kelioms valandoms iki premjeros.
Ar turite dar neišpildytą svajonę – kino filmą, o galbūt tam tikrą asmenybę, apie kurią norėtumėte sukurti kino juostą?
Kaip ir kiekvienas žmogus, o juo labiau kūrėjas, turiu svajonių. Svajoju sukurti pilnametražį vaidybinį filmą. Tai iššūkis, kuris reikalauja geros išgrynintos idėjos, kruopštaus pasirengimo, žinių, įdirbio, pinigų ir laiko. Tokia sakyčiau penkmečio ar net dešimtmečio svajonė. Yra ką nuveikti iki to. Galvoju, kad keista, jog vaikystėje neturėjau jokio noro kurti kino. Mėgau pasakoti istorijas, tad dabar jas pasakoju vaizdu. Kol kas daugiausiai reklamose.
Ar tikite, kad tokie renginiai kaip „Kino pavasaris“, gali žmones ne tik supažindinti su kitokiais, ne holivudiniais filmais, bet ir atkreipti dėmesį į svarbius visuomenei klausimus?
Tikrai taip. Manau, kad jeigu filme istorija yra gerai papasakota, tai tikrai gali pakeisti visuomenės požiūrį į tam tikras temas ar problemas. Svarbiausia, kaip ji pateikta. Jeigu perspausi – naudos iš to tikrai nebus, kils priešiškumas. Aktualias ir skaudžias istorijas reikia mokėti „apdirbti“, kad galėtum kurti filmą.
Kuo užsiimtumėte, jei nebūtumėte susiejęs savo gyvenimo su kinu?
Gal bučiau krepšininku (juokiasi). Sunku įsivaizduoti, tačiau jeigu ne kūryba ir filmai, tikriausiai tektų dirbti vadybininku, kaip ir daugumai jaunų žmonių Lietuvoje – pardavinėčiau bananus arba buitinę techniką.
Kaip vertinate lietuvišką kiną? Ar, Jūsų manymu, kažko trūksta?
Lietuviškam kinui trūksta daugybės dalykų: finansų, techninių galimybių, specialistų, gerų rinkodaristų, įdomių istorijų. Galima vardinti ir vardinti, bet labiausiai turbūt pasigendu tiesos. Jos išsakymo, kritikos reiškimo ir sąmoningumo. Lietuviai bijo sakyti, ką galvoja. Jeigu filmas prastas – taip ir pasakyk, nebijok to. Pasigendu ir naujos stiprios veržlios kino kritikų bangos.
Kokius filmus žiūrėjote šiame „Kino pavasario“ festivalyje? Kaip juos vertinate?
Pažiūrėjau apie 10 filmų, tačiau drąsiai galiu rekomenduoti vieną: „Naujienų medžiotojas“ („Nightcrawler“). Šis filmas ne tik kokybiškas, bet ir puikiai atitiko mano skonį.
