Į „Kino pavasaris“ atvykusią pristatyti filmo režisierę įkvėpė jos šeima – mama ir sesuo, kurios yra rašytojos. A. Urushadze atsako į žiūrovų klausimus.
– Kokia yra moterų situacija Gruzijoje? Ar filmo tikslas buvo kažką pakeisti?
– Moterų emancipacija yra labai globali tema, aktuali visame pasaulyje, taip pat ir Gruzijoje, todėl norėjosi apie tai kalbėti.
– Ar filme pastebima siurrealistinė stilistika atsirado natūraliai?
– Stilius ir daugelis sprendimų atėjo būtent filmuojant. Intuicija ir jausmai lėmė, kas tiktų konkrečioms scenoms, koks bus pasirinktas rakursas. Tik finale tai įgavo vientisą formą ir stilių.
– Ar iš anksto žinojote, su kokia komanda, operatoriumi, montažo režisieriumi norėsite dirbti?
– Jaunų kūrėjų Gruzijoje dar nėra daug, bet tokia grupė jau formuojasi. Man pasisekė, nes dirbau su labai patyrusiais profesionalais, tiek operatoriumi, tiek montažo režisieriais. Iš anksto žinojau, su kokiais žmonėmis norėsiu dirbti, ir man labai pasisekė, kad visi sutiko drauge kurti filmą.
– Kaip sekėsi dirbti su pagrindine aktore Nata Murvanidze? Ar nuostabi jos vaidyba buvo labiau aktorės indėlis, ar repeticijų pasekmė?
– Tai yra ypatinga aktorė, bet ir labai geras žmogus. Mes daug šnekėdavome bendromis temomis, taip pat ir apie mūsų veikėją. Tiek man, tiek Natai labai patinka šnekėtis. Būtent po šių pašnekesių pirmą filmavimo dieną aikštelėje ji pasirodė būtent tokia veikėja, kokią ir įsivaizdavau. Jokių repeticijų.
– Kokia buvo filme rašomos knygos pabaiga?
– Neįsivaizduoju. Šią scenarijaus dalį – tai, kas skaitoma iš knygos – parašė mano sesuo, ir kokia knygos pabaiga, net nežinau. Tai visiškai priešingu stiliumi parašyta nei įprasta sesers kūrybai.
– Kaip kilo idėja pagrindinei veikėjai mintis užsirašinėti ant rankos?
– Rašydamas scenarijų visada įtrauki tam tikrų mažų detalių, kurios priklauso tik tau. Pati labai mėgstu užsirašyti ką nors ant rankos, bet tai nėra toks didelis įprotis, kaip pavaizduota filme.
– Kodėl filme vaizduojamas kambarys yra raudonas?
– Spalva buvo pasirinkta instinktyviai. Kai įsivaizdavau kambarį – jis buvo raudonas. Daugiau apie tai negalvojau.
– Filme vaizduojama šeima. Motina palieka šeimą, kad galėtų netrukdoma rašyti, nesirūpina ja. Ar toks elgesys įprastas Gruzijos visuomenėje?
– Nežinau tikslios situacijos kiekvienoje šeimoje, bet žinau, kad yra šeimų, kuriose ši problema egzistuoja.
– Kodėl pasirinkote garso takelį, kuris labiau tiktų siaubo filmui?
– Viskas prasidėjo, kai internete radau įrašą su šikšnosparnio skleidžiamais garsais. Man tai pasirodė labai taikli asociacija veikėjos vidinei būsenai nusakyti. Nusiunčiau šį įrašą savo kompozitoriui ir jis pagal jį sukūrė garso takelį.
