C.B.Yi filmą kino salėse bus galima pamatyti balandžio 2 d.
– Kuo šis filmas jums pačiam yra svarbus?
– Iš Kinijos į Austriją išvykau, kai man buvo 13 metų, todėl pirmiausia norėjau sukurti ką nors apie savo šalį, nepaisant to, kad ji itin patriarchalinė. Manau, kad režisieriui visada svarbu pradėti nuo to, ką jis geriausiai išmano, o su Kinija mane sieja emocinis ryšys.
Antra, sekso darbuotojai yra herojai: atvykę iš kaimo vietovių uždirbtus pinigus jie siunčia savo šeimoms. Deja, juos atstumia ne tik visuomenė, bet ir jų pačių šeimos.
– Paradoksas – žmogus parduoda kūną, kad išlaikytų šeimą, o ši atstumia jį.
– Taip. Prieš kurdamas šį filmą nemažai tyrinėjau šią problemą. Pasirodo, kad dažniausiai šeimos apsimeta nieko nematančios vien todėl, kad joms reikia pinigų. Bet jeigu apie tai išgirsta kaimynai, tas žmogus tampa šeimos gėda, nuo jo artimieji atsiriboja, mat šeima taip bando save apsaugoti. Pavyzdžiui, paaiškėjus, kad Fei yra sekso darbuotojas ir jo šeimai patyrus socialinį spaudimą, jis pats turi galimybę išvykti atgal į miestą, tačiau jo tėtis ir sesuo ir toliau lieka kaime, kuriame turi tvarkytis su atlekiančiomis strėlėmis.
– Kaip gyvena LGBTQ+ bendruomenė Kinijoje?
– Tai tikrai nėra draudžiama. Iki 2018-ųjų didžiuosiuose Kinijos miestuose dar galėjai matyti LGBTQ+ poras, susikabinusias už rankų, ir niekas nesakė nieko, bet kaimuose situacija visada buvo kitokia. Tačiau šiuo metu homoseksualių žmonių bendruomenė yra neteisingai kaltinama tuo, kad Kinijos senoliams neužtenka pensijų. Mano požiūriu, tai daugiau susiję su vieno vaiko politika bei tuo, kad turtingesni žmonės darosi vis labiau vakarietiški, individualesni.
– Grįžkime prie paties filmo – ar pagrindinis veikėjas Fei mylėjo iš to paties gimtojo kaimo atvykusį Longą? Kaip apskritai Fei supranta meilę ir kodėl jis taip kenčia?
– Manau, kad Fei iš tiesų mylėjo Longą. Tačiau visa ta gyvenimo našta, kurią jis pats prisiėmė ant savo pečių, neleido jos išpildyti visavertiškai. Tai yra jo tragedija, nepaisant to, kad Longas buvo vienintelis žmogus, galėjęs ištraukti jį iš nuolatinio gyvenimo nerimo. Tai išreiškiama vienoje scenoje, kai Longas išsiveda Fei šokti į aikštelę.
Kaip ir minėjau anksčiau, Fei užsiima nelegalia prostitucija, kad padėtų savo šeimai, o štai Longas elgiasi atvirkščiai – jis nori gyventi laisvai ir nekreipti dėmesio, ką apie jį galvoja visuomenė. Jo požiūriu, sekso darbas nėra prastesnis už jokį kitą, nes žmonės lygiai taip pat savo kūną pardavinėja fabrikuose, gaminančiuose chemiją, o štai gatvėje patruliuojantys policininkai aukoja sveikatą budėdami miestų smoge.
– Kodėl jūs, kaip režisierius, taip ir neišlaisvinote savo pagrindinio personažo?
– Na, filmas yra padalintas į dvi dalis – iki to, kol jo šeima sužinojo, ir po to. Tiesa, šalia Fei visada yra ir viena moteriška figūra, kurią suvaidino Chloe Maayan. Ji atspindi motiniško švelnumo ir rūpesčio liniją, nes judviejų tikroji mama filme buvo mirusi. Aš žinau, koks tavo likimas ir ką tau tenka iškentėti, tu nusipelnei meilės, teigė sesuo, išreikšdama universalią motinišką meilę, kurios jam taip trūko. Ji pasiūlė jam pasirūpinti jų tėčiu ir linkėjo vėl tapti laimingam. Tą patį jam pasakė jo buvęs mylimasis – praeitis yra praeitis, o tu turi judėti pirmyn.
