Būtent Ž.Gallego ir gimė pirminė filmo idėja: „Iki jos buvo labai ilgas kelias. Iš pradžių galvojome sukurti filmą apie Emiliją Pliaterytę, tačiau tą idėją palikome ateičiai. Tada grįžome į 1972-uosius, pagalvojome, kad apie tą laikotarpį Lietuvoje filmo nėra“, – pasakojo prodiuserė, džiaugdamasi, jog sutiko scenaristą Joną Banį ir režisierių Donatą Ulvydą, su kuriais ir ėmėsi filmo kūrimo.
Pasak režisieriaus Donato Ulvydo, „Emilija iš Laisvės alėjos“ yra daugiau nei filmas – tai įrodo ir masinės scenos su lietuviškam kinui rekordiniu savanorių skaičiumi, ir moksleivių šiandien siunčiamos vadovėlių nuotraukos, kuriuose jau įamžinti filmo kūrimo momentai: „Supratom, kad tai, ką mes darėm, buvo reikalinga“, – teigė režisierius.
Režisieriaus įsitikimu, kuo toliau, tuo labiau turime kalbėti apie filme nagrinėjamas temas. „Gyvename ne pačiu ramiausiu laiku, tai matome žiniasklaidoje. Tas nuostabus pasaulis – tai tik paviršius, tačiau mes žinome, kad apačioje kažkas vibruoja. <…> Rūpintis tuo, kas tau brangu, reikia iki galo. Niekada neturime nustoti mylėti valstybės“, – sakė D.Ulvydas.
Filmo viešųjų ryšių atstovė Aistė Stonytė neslėpė, jog praėjusią vasarą filmas sulaukė ir prorusiškų veikėjų susidomėjimo – jie bandė sukliudyti filmo paruošiamiesiems darbams.
Pagrindinė šio filmo tema – ne praeitis, ne istorija. Filmas yra apie kiekvieną iš mūsų šiandien ir rytoj, – sakė Č.Stonys.
Režisierius tvirtino, jog filme yra vien tikri įvykiai, reiškiniai, emocijos, detalės – pvz., tiksliai cituojama, ką režisieriui Jonui Jurašui Maskvoje pasakė cenzūros komisija, uždrausdama „Makbetą“, prisimenama, kaip mėsos kombinatas kaulais atsiskaitydavo su teatru ir kaip jame gyvendavo aktoriai. Apie tai scenaristams pasakojo filme vaidmenį atlikęs aktorius Česlovas Stonys, kuris 1972 m. išėjo iš Kauno dramos teatro, protestuodamas prieš režisieriaus J.Jurašo nušalinimą.
„Pajutau, kad jei nėra Jurašo, teatro nebus. Pagalvojau, kad dabar jau galės režisuoti bet kas – taip ir buvo“, – sakė Č.Stonys, pabrėždamas, kad visa tai, ką žiūrovai išvys filme, yra tiesa.
„Pagrindinė šio filmo tema – ne praeitis, ne istorija. Filmas yra apie kiekvieną iš mūsų šiandien ir rytoj. <...> Klaidinga vertinti filmą kaip Lietuvos istorijos puslapių pasklaidymą, yra ir kitų idėjų, tikslų. Svarbu, kad kiekvienas žiūrovas po filmo pasikalbėtų su savimi. Jei tas pokalbis įvyks, manau, kad filmas bus pasiekęs savo.“
Jei negalime analizuoti savo istorijos, negalime eiti į priekį, – teigė Ž.Gallego.
Prodiuserė Ž.Gallego pridūrė, kad filmas taip pat pasakoja apie tai, kaip mes norime gyventi ir kokią ateitį turime kurti: „Jei negalime analizuoti savo istorijos, negalime eiti į priekį.“
Režisierius atkreipė dėmesį, jog filmas turi kalbėti per emocijas, tai yra amato dalis: „Bendrauju ir koketuoju su žiūrovu emociniame lygmenyje, kad racionalioji informacija jį pasiektų.“
Filmą ketinama pristatyti ir užsienyje. Prodiuserė Ž.Gallego teigė tikinti, kad jis gali būti aktualus ir daugeliui posovietinių šalių, o Vakarų šalys taip pat gali iš jo pasimokyti. „Kovo 11 d. planuojame pristatyti filmą lietuvių bendruomenėms užsienyje“, – sakė Ž.Gallego.
